Ar teko girdėti apie „Netflix“ platformoje prieinamą animacinį serialą „The Dragon Prince“? Pirmą kartą apie jį išgirdau jau senokai Merphy Napier „Youtube“ kanale. Sekėjai jai pasiūlė užmesti akį į „The Dragon Prince“, nes jai labai patiko „Avatar: The Last Airbender“. Tai mane suintrigavo, todėl tuoj pat įtraukiau šį animacinį serialą į savo žiūrėtinų įrašų sąrašą.
Prireikė tik kokių poros metų, kol pagaliau prisėdau iš tikrųjų jo peržiūrėti. Ir dabar, įveikusi pirmus tris sezonus ir prieš pradėdama ketvirtąjį, nuo kurio prasideda antra pasakojimo dalis, pavadinta „The Dragon Prince: Mystery of Aaravos“, nutariau trumpai aprašyti savo įspūdžius. Ar „The Dragon Prince“ pateisino aukštai iškeltus lūkesčius?
„The Dragon Prince“ trumpai
Originalus pavadinimas: „The Dragon Prince“
Išleidimo metai: 2018–dabar
Sezonų skaičius: 5–?
Serijų skaičius: 45 (po 9 per sezoną)
Kur žiūrėti: Netflix
Apie ką pasakoja šis animacinis serialas?
Seniai seniai Zeidija (angl. Xadia) buvo vientisas žemynas, kuriame kartu gyveno magiški sutvėrimai (drakonai, elfai ir kt.), turintys ryšį su šešiais pirminiais magijos šaltiniais: mėnuliu, dangumi, saule, žeme, vandenynu ir žvaigždėmis, ir šio ryšio neturintys bei todėl negalintys naudotis magija žmonės. Tačiau, žmonėms atradus ir įvaldžius juodąją magiją, kilo karas, po kurio žmonės buvo išstumti iš magiškų žemių ir Zeidija liko padalinta į dvi dalis. Ribą tarp žmonių karalysčių ir magiškosios Zeidijos saugojo Drakonų karalius, neleidęs žmonėms prasibrauti į savo žemes. Vis dėlto vieną dieną žmonėms pavyko surasti būdą Drakonų karalių nudaigoti, o kartu sunaikinti ir jo vienintelį kiaušinį – dar neišsiritusį Drakonų princą. Keršydama Drakonų karalienė į žmonių karalystę pasiunčia elfus žudikus, kad šie žmonių karaliui atsilygintų tuo pačiu.
Štai tada istorijos herojai Katalisio (Katolis) princas Ezrinas (Ezran) ir jo vyresnysis brolis Kalumas (Callum) sutinka mėnulio šešėlio elfę Reilą (Rayla). Kartu jie išsiaiškina, kad Drakonų princo kiaušinis vis dėlto nebuvo sunaikintas, o tik pagrobtas, ir leidžiasi į žygį, kad sugrąžintų jauniklį motinai bei nutrauktų nesantaiką tarp žmonių ir magiškosios Zeidijos.
Kas man patiko?
Pirmiausia, kas mane patraukė šiame animaciniame seriale, buvo Zeidijos pasaulis. Ir ne vien dėl magijos ar drakonų, kuriems esu neabejinga. Sužavėjo ir tai, kad šis išgalvotas pasaulis yra labai įvairus ir tuo puikiai atspindi mūsų tikrąjį pasaulį. Juk visuose mūsų žemynuose gyvena skirtingos tautos, yra įsikūrusios skirtingos valstybės, ir net šalių viduje turime regionus su savomis tarmėmis bei papročiais. T. y. pasaulis nėra vientisas. Taip pat ir Zeidija. Per pirmus tris sezonus spėjome sutikti trijų genčių elfus: mėnulio šešėlio, saulės ugnies ir dangaus sparno. Taip pat girdėjome paminėtus žemės kraujo elfus. Neabejoju, kad yra ir su likusiais magijos šaltiniais (vandenynu bei žvaigždėmis) susiję elfai, kuriuos turėtume išvysti tolimesniuose sezonuose. Dėl šios įvairovės ne tik labai smagu pažinti šį išgalvotą pasaulį, bet ji ir priverčia susimąstyti, kad iš tiesų esame apsupti tokios įvairovės.
Aš elgiuosi blogai, bet nebūtinai esu blogas
Antra, ką norėtųsi išskirti prie „The Dragon Prince“ pliusų, yra daugiasluoksniai veikėjai. Kartu su pasaulio tautų, magiškų gyvūnų ir pan. įvairove, tai suteikia serialui tikroviškumo. Ir, žinoma, padeda labiau susitapinti su herojais – tiek teigiamais, tiek nebūtinai. Ką aš pasiėmiau iš šio serialo, tai seną tiesą, kad žmogus pats iš savęs nėra vien geras ar vien blogas. Mes visko turime savyje. Geriausiai, mano nuomone, tai atskleidžia Klaudija (Claudia) ir Sorenas (Soren). Jie yra pagrindinio herojų priešininko Vaireno (Viren) vaikai ir pagal susiklosčiusias aplinkybes atsiduria blogiečių pusėje. Tačiau jokių būdu dėl to nėra blogi žmonės. Brolis ir sesuo myli ir rūpinasi vienas kitus visai kaip broliai Ezrinas bei Kalumas. O juos vienaip ar kitaip elgtis skatina iš žiūrovų pusės klaidingi, o iš jų pačių pusės teisingi įsitikinimai.
Štai herojams ir mums, žiūrovams, akivaizdu, kad juodoji magija yra blogis, nes tam, kad ja naudotumeisi, turi panaudoti magišką sutvėrimą, kas dažniausiai gyvūnui kainuoja gyvybę. Tačiau Klaudija žiūri į juodąją magiją kaip į didį žmonijos pasiekimą, akcentuodama, kiek daug žmonės sugebėjo pasiekti, nors jiems ir buvo užgintas ryšys su pirminiais magijos šaltiniais. Sakyčiau, „The Dragon Prince“ neblogai atskleidė tokį požiūrių konfliktą ir tai serialui suteikia gylio.
Kas ne taip labai patiko?
„The Dragon Prince“ turi nemažai vietų, kuriose sublizga, bet net ir čia ne viskas rožėmis klota. Manau, kad prie problemų nemažai prisideda pats serialo formatas. Jis turi nemažai sezonų, bet su labai nedaug serijų, dėl ko nesijaučia toks išbaigtas. Kiekvienas sezonas yra skirtas kuriam nors magijos šaltiniui, visai kaip „Avatare“ kiekvienas sezonas skirtas konkrečiam elementui ir to elemento šaliai. Bėda ta, kad nors sezonas pavadintas Dangumi arba Saule, tai nebūtinai reiškia, jog jo centre bus to šaltinio elfai ar to šaltinio magija. Štai antrasis sezonas pavadintas Dangumi, tačiau pirmąkart dangaus sparno elfus sutinkame tik trečiame sezone. Taip, trečiame sezone, pavadintame Saulė, susipažįstame su saulės ugnies elfų karalyste, bet ne ji vis dėlto yra dėmesio centre. Man tai šiek tiek kišo koją. Ir nors džiaugiuosi, kad sezonai nėra ilgi (vadinasi, užtrunka mažiau laiko, kol juos peržiūri), jie nesuteikia to pilnavertiškumo jausmo, kokį turi tas pats „Avataras“ ar panašaus žanro anime su bent 12 serijų sezone.
Trečiojo sezono prakeiksmas?
Ilgai svarsčiau, ką „The Dragon Prince“ išskirti kaip ne tokius teigiamus dalykus, ir sudarinėdama sąrašą pastebėjau, kad beveik visi jie susiję su trečiuoju sezonu. Jis man susižiūrėjo greičiausiai, buvo pats įtempčiausias, dėl to neiškart susivokiau, kad čia įvyko ne visai malonių dalykų. Visų pirma, romantika. Pirmuose dviejuose sezonuose jos buvo minimaliai ir tai buvo daugiausia vaikiški susižavėjimai. O čia staiga įvyko tikras posūkis nuo draugų iki gilios meilės. Negaliu sakyti, kad susidariusi pora man visiškai nepatinka ar kad neįtariau, kad ji gali įvykti, tačiau ji įvyko per greitai ir tai paliko nemalonų poskonį.
Taip pat ir su Vaireno transformacija bei didžąja kova už Zeidiją. Viskas įvyko taip greitai, praktiškai per vieną sezoną, kad net susidaro įspūdis, jog kūrėjai skubėjo papasakoti kuo daugiau savo istorijos, nes nežinojo, ar serialas bus pratęstas kitam sezonui. O galbūt dėl to kaltas mažas serijų skaičius. Tačiau išties keista, kai, rodos, pagrindinis herojų tikslas pasiekiamas jau trečiame sezone, kai žinai, jog laukia dar bent du ar visi trys sezonai. Tad per daug skubėjimo ir per mažai užuominų apie tai, kas dar laukia.
Ar rekomenduočiau „The Dragon Prince“?
Apibendrinus, „The Dragon Prince“ man paliko labai gerą įspūdį. Kelionė buvo greita, bet įdomi. Sutikome įvairių veikėjų, juos pažinome iš įvairių pusių. Teko susidurti ir su gilesnėmis gyvenimo problemomis ar filosofinėmis dilemomis, tad čia galima rasti ir peno pamąstymams. Nors trečiame sezone buvo įvykių ar siužeto posūkių, kurie nebūtinai patiko, nekantriai laukiu, kol pereisiu prie „Mystery of Aaravos“ dalies, kad sužinočiau, kaip herojams klostysis toliau.
Jei patinka maginė fantastika, drakonai, elfai, tvirtos draugystės, įdomūs veikėjai, drąsiai užmeskite akį į animacinį serialą „The Dragon Prince“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą