Kartais mane apima didžiulis noras palaikyti lietuvių autorius. Retais atvejais suvirpa ir kaltelė, kad mažai skaitau lietuviškos kūrybos. O kai pagaliau užmetu akį į lietuvių autorių knygų lentynas, apima nuostaba, kiek daug visko prirašyta yra! Nustebau ir knygyne pamačiusi Jolitos Zykutės „Karaliaus žmonos tarnaitę“. Patraukė solidžiai atrodantis viršelis, užkabino aprašymas, įsijungė noras palaikyti savus ir knyga jau mano rankose. Dabar belieka išsiaiškinti, ar lūkesčiai pateisinti, ar teko nusivilti.
„Karaliaus žmonos tarnaitė“ pasakoja dviejų nesutariančių karalysčių – Glėjos ir Jezdansero – istoriją. Jos centre savo išmintimi bei gyduolės talentu garsėjanti Glėjos princesė Amira, dėl savo drąsos rėžti tiesą į akis kartais pasirodanti tikra akiplėša, ir sumanus, bet dažnai savo impulsuvymo apakinamas Jezdansero princas Darijanas. Tapęs savo karalystės karaliumi, Darijanas ryžtasi pagaliau nutraukti karą tarp kaimynių, vesdamas Glėjos princesę. Tačiau paakintas Amiros užgauto išdidumo pasirenka ne pačią Amirą, kuriai jau nuo seno jaučia simpatiją ir trauką, o jos seserį Vijaną. Ši sutinka tekėti su sąlyga, kad karalius leis jai pačiai pasirinkti savo tarnaites. Taip kartu su Vijana, naująja karaliaus žmona, į rūmus kaip pastarosios tarnaitė įžengia ir Amira, visiškai sumaišydama Darijano jausmus.
Kas užkabino?
Šios knygos varomoji jėga yra Amira. Turbūt dėl savo sumanumo ir drąsos veikti ar paprieštarauti situacijose, kuriose iš moters tikimasi nuolankiai patylėti. Ir dėl to, kad jos kartais net įžulumu pasireiškiantis tvirtumas neatima iš moters atjautos ir tam tikro pažeidžiamumo, kuriuos retkarčiais pamatome karo fone.
Patiko ir Amiros bei Darijano pora. Buvo tos chemijos tarp jų, nors ją prigesindavo ir daugybė nesusipratimų, kilusių dėl abiejų veikėjų išdidumo, neleidžiančio pripažinti savo jausmų. Kartais Darijanas net atrodydavo nevertas Amiros, bet kadangi būti su juo buvo moters tikslas, tai norėjosi jį palaikyti.
Visai patiko ir sukurta Viduramžių ar dar net senesnio laikotarpio atmosfera. Prie jos nemažai prisidėjo atskleistos abiejų karalysčių religijos. Buvo įdomu apie jų kultūras sužinoti daugiau. Sakyčiau, autorei neblogai pavyko sukurti įtikinamą ir pakankamai platų išgalvoto pasaulio vaizdą, nors pasaulio plėtojimas tikrai nebuvo knygos dėmesio centre.
Kas užkliuvo?
Iš pradžių knyga skaitėsi sunkokai dėl rašymo stiliaus. Jis pasirodė klampus ir labai neįprastas. Juo turbūt mėginta sustiprinti senovės laikų atmosferą. Ir tai tikrai pasiteisino. Tačiau užtrunka, kol prie rašymo stiliaus pripranti ir įsijautęs į istoriją jo nebepastebi.
Ir mano skoniui čia tikrai tikrai per daug lovos scenų. Taip, jos buvo kažkiek reikalingos siužetui, bet tik pačios pirmos. Vėliau patekome į tam tikrą užburtą ratą, kai ilgą laiką kartojosi tas pats scenarijus, veiksmas nejudėjo iš vietos, svarbiau tapo aprašyti kitus dalykus.
Pats pasakojimo tempas irgi labai netolygus. Lėtoka pradžia, kol prieiname prie knygos aprašyme pažadėtos intrigos. Plėtojama intriga, bet staiga tarsi įklimpstama, kol išbrendama iš sąstingio jau labiau link istorijos pabaigos.
Taip pat knygoje šiek tiek per daug vyriškos perspektyvos. Beveik visa pagrindinė istorijos dalis yra papasakota iš Darijano pozicijos. Taip, to reikėjo autorės sumanymui įgyvendinti. Bet antroje istorijos pusėje jau labai norėjosi sužinoti ir Amiros požiūrį, pamatyti pasaulį jos akimis. Juk ji yra pagrindinė veikėja.
Apibendrinimas
Jolitos Zykutės „Karaliaus žmonos tarnaitė“ yra dėmesio vertas lietuvių kūrinys. Patiko sukurta atmosfera, pagrindinė veikėja ir chemija tarp jos bei jos mylimojo. Labai norėčiau pagirti autorę ir už įdėtą darbą kuriant Senovės laikų pasaulį bei atmosferą - įdirbis pasiteisino ir net maloniai nustebino. Aišku, yra prie ko prikibti - būtų galima pagludinti pasakojimą tempą, pamažinti lovos scenų perteklių ir pridėti daugiau moteriškos perspektyvos, kad istorija neatrodytų vienpusė. Tačiau net ir su šiais minusiukais knyga sugebėjo įtraukti ir sudominti.
Vertinimas: 7 / 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą