Kai pradėjau skaityti Rebecca Ross „Dieviškuosius varžovus“, maloniai nustebau. Jau senokai man nebuvo tekę skaityti YA fantastinės knygos, kuri man nuoširdžiai patiktų. Gal kalti lūkesčiai ar nostalgija vaikystėje / jaunystėje skaitytoms knygoms, bet dabar tikrai sunku rasti ką nors įtraukiančio. Todėl be galo apsidžiaugiau, kai pajutau, jog „Dieviškieji varžovai“ man nuoširdžiai patinka. Atrodė, kad pagaliau radau tai, ko taip ieškojau. Deja, pamažu susižavėjimas ėmė nykti. Knygą įveikiau, bet ji man paliko prieštaringus jausmus. Ir man taip gaila, ir net šiek tiek liūdna, kad negaliu visa gerkle išrėkti, jog skaitinys man pakerėjo. Išsiaiškinkime, kas nutiko.
Apie ką ši knyga?
Airisės gyvenimas apkarsta, kai jos brolis Forestas išvyksta į karą, o sielvarto prislėgta mama panirsta į alkoholį. Mergina lieka vienintele šeimos atrama ir dėl to žūtbūt turi gauti paaukštinimą „Oufo naujienose“. Dėl šios pozicijos laikraštyje Airisė varžosi su Romanu Kitu, dailiu, bet ją be proto erzinančiu vaikinu. Ilgėdamasi brolio Airisė pradeda jam rašyti laiškus ir kišti juos po spinta. Vieną dieną, didžiausiai mergijos nuostabai, jos kambaryje magiškai atsiranda atsakymas į jos siųstą laišką. Tačiau ne nuo Foresto. Airisė pradeda susirašinėti su nepažįstamuoju ir vis labiau jam atsiverti. Tik ji nežino, kad už šių laiškų slepiasi ne kas kitas, o jos didžiausias varžovas. Besimezgančiai jaunuolių draugystei pavojų kelia ir vis artėjantys bei didėjantys dievų karo neramumai, kurie ištempia Airisę į priešakines karo linijas ir brolio paiešką.
Ką išskirčiau gero?
Man labai patiko pirmasis trečdalis knygos. Šiame trečdalyje veiksmas vyksta Oufe, daugiausiai laikraščio redakcijoje, susitelkiant į Airisę ir Romaną. Mane įtraukė atmosfera redakcijoje, įsivaizdavau kažką panašaus kaip naujienų biurą iš originalaus „Žmogaus voro“ filmų ar net dar ankstesnio laikotarpio žurnalistus. Patiko Airisės ir Romano konkurencija, šiek tiek primenanti mokyklinukų pasierzinimus, kai tu dar nemoki išreikšti ar nenori pripažinti savo susižavėjimo ir tuos jausmus išreiški kibdamas prie kito. Jiedviem tai tiko ir tikrai nebuvo panašu į piktą varžymąsi. Tai buvo labiau nenoras pripažinti, kad žaviesi savo varžovu ir jo talentais, kylantis iš baimės, kad taip sumenkinsi save. Nors tai, žinoma, netiesa. Kai šiedu veikėjai pagaliau perlipa per savo išdidumą, vienas malonumas juos stebėti.
Taip pat intrigavo kuriamas pasaulis. Lyg ir realaus pasaulio atspindys, tačiau su trupučiu magijos, kuri pasireiškia magiškais daiktais (pvz., magiškomis rašomosiomis mašinėlėmis) ar užkerėtais namais (kuriuose daiktai patys juda). Iš pradžių tai žavėjo. Domino ir mitai apie Envą bei Dakrę, kuriuos skaitė Airisė. Jie turėjo paaiškinti pasaulio priešistorę ir kodėl dievai dabar vėl kariauja. Turėjo... Tačiau iki galo taip ir nepaaiškino, kas čia dedasi su tais dievais.
Kas vis dėlto pakišo koją?
Tad ne pagrindinė, bet viena iš mano nusivylimo priežasčių yra pasaulio atskleidimas. Jo taip trūko! Iš pradžių, taip, gauti kruopelytes informacijos apie magiją šiame pasaulyje ar tuos dievus, pakako, intrigavo. Bet kai persikėlėme į karo lauką, kai vis judėjome gilyn į istoriją, tų padrikų užuominų pasidarė per mažai. Aš taip iki galo ir nesupratau, kaip čia tie dievai turėjo atgyti. Kaip jie čia egzistuoja. Ar jie turi magiškų galių? Kam jie verčia paprastus žmones kovoti už juos? Kaip magija iš tiesų įsipaišo į visą pasaulį, kuris be magiškų rašomųjų mašinėlių, magiško namo ir minimų dievų daugiau ar mažiau atrodo toks pat kaip mūsiškis? Realus. Tiesiog norėjosi sužinoti ir suprasti daugiau, o niekas nerodė nė menkiausio noro to daryti.
Vis dėlto didžiausias nusivylimas yra susijęs su būtent persikėlimu į karo lauką. Ten veiksmas vyksta antrame bei trečiame knygos trečdaliuose. Ir nuo ten mano susižavėjimas istorija ėmė blėsti. Nesakau, kad autorė blogai perteikė karo nežinomybę, baisumą ar žiaurumą. Sakyčiau, ji gana pagarbiai palietė šią temą. Tačiau aš atėjau skaityti knygos apie susirašinėjimą magiškais laiškais, kaip maniau ją būsiant iš aprašymo, o išėjo taip, kad skaičiau apie karą. Tad gal problema manyje, nes man sunku skaityti apie karą. Bet man buvo baisiai gaila, kad taip greitai pametėme siužeto liniją apie magiškus laiškus ir varžovus redakcijoje bei persikėlėme į brolio paieškas karo lauke.
Gal tas perėjimas man būtų mažiau užkliuvęs, jei ne problemos su veiksmo vystymu. Jis buvo labai netolygus. Buvo daug skyrių, kur, atrodė, nieko nevyksta, arba vyksta kasdienybė. Ir tada iš oro nukrisdavo kas nors itin reikšmingo, pasukančio įvykius kita linkme. Galbūt autorė taip pasirinko sąmoningai, norėdama atskleisti gyvenimą karo sąlygomis, kai vis tiek stengiesi gyventi įprastą gyvenimą, bet niekada nežinai, kas nutiks rytoj. Bet mane tai atitolino nuo istorijos.
Apibendrinimas
Ar tai reiškia, kad Rebecca Ross „Dieviškieji varžovai“ yra prasta knyga? Tikrai ne. Ji turi nemažai savo žavesio. Man patiko, kad vietomis ji buvo labai paprasta. Tarsi koks filmas be perdėtų specialiųjų efektų. Man buvo žavūs abu pagrindiniai veikėjai. Nuoširdžiai juos palaikiau ir palaikau. Mane visai intrigavo pasaulio mitologija. Gaila, kad šiuos dalykus pritemdė netolygus veiksmo vystymas, susitelkimas į karą, prieš tai nepaaiškinus ir neatskleidus visų detalių apie dievus. Dėl to knyga pasirodė neužtikrinta, tarsi bandytų pasislėpti po fantazijos skraiste, nors iš tiesų pasakotų grynai apie realų pasaulį, arba tarsi neapsispręstų, ar norėjo kurti fantastinį pasaulį (realaus atspindį), ar tiesiai šviesiai pasakoti apie realų. Galbūt dėl to ir manyje skaitinys paliko nemažai prieštaringų jausmų.
Ar skaitysiu tęsinį? Galimai ne, nes mačiau nemažai atsiliepimų, kad antroji knyga yra prastesnė. Tačiau pirmoji dalis baigėsi su neblogu kabliuku, kuris skatina domėtis tolesniais įvykiais, tad tvirto „ne“ pasakyti negaliu. Gal kada nors.
Vertinimas: 8 / 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą