Bleach #1#

Tai kol kas naujausias mano kūrinys. Keista rašyti "naujausias", nes jis parašytas per 2011-2012 metų žiemą. Kaip ir visus kitus savo kūrinius, pradėjau šią istoriją skelbti zebros portale. O dabar pabandysiu perkelti jį čia. Kūrinys tikrai nėra šedevras. Istorijos pamatus pasiskolinau iš "Bleach" anime (kūrinio žanras fanfiction viską pasako), bet siužetas sugalvotas mano. Taip pat ir dvi pagrindinės veikėjos. Kūrinį labai norėjau "papuošti" menkomis savo japonų kalbos žiniomis, todėl kur reikia ir kur nereikia, prirašiau įvairiausių japoniškų frazių. Turbūt ne visos jos yra taisyklingos ir turbūt labiau maišo negu prisideda prie stiliaus gerumo ar pan. Tačiau man nesinori jų trinti ir pakeisti lietuviškais atitikmenimis. Maloniai lauksiu atsiliepimų :)

#1#

 

Hikari į klasę įžengė gan nedrąsiai. Ji girdėjo, kaip daužosi širdis, jautė, kaip kilnojasi krūtinė, apgaubta naujos mokyklinės uniformos. Merginą išmušė šaltas prakaitas, nes… na… Ji bijojo. 

     Pirmoji Hikarę pastebėjo mokytoja, tikrinusi mokinius pagal sąrašą.

–         Yamamoto-san[1]? – kreipėsi.

–         Hai[2].

–         Ei, jūs, niekam tikę chuliganai! – užriko ant klasės.

     Iki tol triukšmavę mokiniai nutilo.

–         Mes turim naują klasės draugę, – ištiesė ranką į susikūprinusią merginą, stovinčią prie durų, su kuodu ant galvos. – Yamamoto Hikari. Prašau gerbti ir mylėti.

–         Yoroshiku[3], – nusilenkė Hikari.

–         Sėskis, – mostelėjo mokytoja.

     Mergina nuskubėjo į vienintelį laisvą suolą. Išsitraukė vadovėlius ir visai netyčia pažvelgė į kaimyną iš kairės. Jis taip pat į ją atsisuko. Hikarės širdis akimirką sustojo. Jai patiko tos rudos akys. Mergina greitai nusisuko į lentą.

     Hikari netikėjo meile iš pirmo žvilgsnio.

     Ji visai netikėjo meile.

     Ir nenorėjo įsimylėti. 

Pirmoji diena naujoje mokykloje praėjo greitai. Po pamokų Hikari dėjosi daiktus į kuprinę, kai pastebėjo, jog apie ją sustojo būrelis mokinių. Mergina pakėlė akis.

–         Mes tik norėjome tave pasveikinti, Yamamoto-san, – prakalbo šviesiaplaukė mergina. – Aš Inoue Orihime, o čia Arisawa Tatsuki.

–         Yoroshiku, – mestelėjo tamsiaplaukė.

–         Yoroshiku, – linktelėjo Hikari.

–         Hikari-chan[4]! ­– šūktelėjo rudaplaukis vaikinukas. – Asano Keigo – linksmybių dievas!

–         Greičiau vaikinas, kuris nenori būti vienas, – nusišypsojo žemesnis jo draugas. – Kojima Mizuiro. Yoroshiku.

     Eilinį kartą Hikari linktelėjo.

     Kai visi išėjo iš klasės, mergina giliai atsiduso ir pakilo nuo kėdės. Ji siekė savo krepšio, bet jis išslydo iš vis dar drebančių rankų ir nukrito ant žemės. Hikari lenkėsi pakelti, bet vyriškos rankos buvo greitesnės.

–         Douzo[5], – ištiesė kuprinę vaikinas oranžiniais plaukais.

–         Arigatou[6], – nudelbė akis Hikari.

–         Kurosaki Ichigo, jei tave domintų bendraklasių vardai.

     Rudaakis, nelaukęs atsakymo, išėjo.

     Hikari žvilgtelėjo į laikrodį ant sienos. Jis rodė trečią popiet. Laukė dar ilgas vakaras.

Grįžusi namo Hikari persivilko kasdieniais drabužiais ir išėjo apžiūrėti miesto. Į Karakurą ji atvyko vakar vakare su naują, pelningesnį darbą gavusia motina. Miestelis buvo gyvas. Jo žmonės laimingi. Tarsi būtų neseniai išgyvenę didelę krizę.

     Hikari vaikščiojo ilgai, nes nenorėjo būti namie viena. Nesiruošė grįžti iki pat sutemų. Ji nuklydo net iki miestelio kapinių.

–         Šalta, – ištarė sau ir sukosi eiti atgal, kai pajuto kažką keisto.

     Mergina pasuko galvą į kairę. Jai į veidą alsavo milžiniška pabaisa su balta kauke ant veido.

     Riksmas užstrigo gerklėje. Kojos suakmenėjo. Širdis daužėsi garsiau nei ryte. Smegenys atsijungė. Tik akys žvelgė į dviejų metrų aukščio, beždžionės kūno sudėjimo, melsvos odos padarą, tūpintį ant užpakalinių kojų ir besilaižantį baltos, plokščios kaukolės įrėmintas lūpas.

–         Yamamoto-san, ant žemės!

     Hikari pakluso nepažįstamam balsui ir parkrito ant pilvo. Ji tik išgirdo pabaisos riksmą. Daugiau nieko. Tik lapų šnarėjimas ir skubūs žingsniai.

–         Yamamoto-san?

     Baltai apsirengęs vaikinukas padėjo merginai atsistoti. Hikari žiūrėjo į žemės lopinėlį, kur prieš kelias sekundes tupėjo kaukėtoji pabaisa.

     Jos nebebuvo.

–         Viskas gerai?

–         Hai, – pagaliau atsakė.

     Tada pažvelgė į išgelbėtoją.

–         Mes pažįstami?

–         Mokomės toje pačioje mokykloje. Aš Ishida Uryuu.

     Hikari žiūrėjo į akiniuotą veidą, bet niekaip negalėjo prisiminti. Mergina užsidengė akis ranka.

–         Susižeidei?

–         Ne, – papurtė galvą. – Pavargau.

–         Palydėsiu namo.

–         Nereikia, – nustūmė paslaugią Ishidos ranką.

     Hikari namo grįžo bėgte. Ji bijojo. Ryte bijojo naujos klasės, o dabar...

     To sielas ryjančio padaro ji nematė septynerius metus. Ir buvo mačiusi vienintelį kartą per dešimtąjį gimtadienį.

     Hikari užsidarė savo kambaryje ir krito į lovą.

–         Naze... ima[7]... 

Kitame miesto gale Ichigo vis dar išgyveno dėl prarastų šinigamio galių.

---

[1] Mandagus kreipinys.

[2] Taip.

[3] Japonų kalbos frazė, sakoma susipažįstant. Tikslaus vertimo nėra. Galima suprasti kaip „Malonu susipažinti“.

[4] Mažybinis kreipinys, dažniausiai naudojamas tarp artimų žmonių.

[5] Prašau.

[6] Ačiū.

[7] Kodėl... dabar...