Naruto istorija (2/12)

Planavau vasarą įkelti daugiau skyrių (ir gal net baigti antrąją dalį), bet tai (kaip ir reikėjo tikėtis) tapo dar vienu dalyku, kurio nepadariau (shame on you, Resta-chan!).

***

–         Pradėkite! – Hayate paskelbė kovos pradžią.

     Šįkart tribūnose niekas nešūkavo. Ne taip kaip per mano kovą. Net Naruto tylėjo. Priešininkai nejudėjo.

     Pirmasis puolė Yorojus. Sasuke lengvai šoktelėjo į šoną. Jo veidas persikreipė. Tarsi vaikinui labai skaudėtų. Nelabai supratau, kaip tai įmanoma: juk priešininkas jo net nepalietė!

     Yorojus nesnaudė. Žaibiškai puolė ir prispaudė Sasukę prie žemės. Daug kas aiktelėjo. Sasuke pradėjo rėkti iš skausmo.

–         Kakaši, kas dedasi? – susirūpinusi paklausiau mokytojo, kuris stovėjo pakankamai ramiai.

–         Panašu, kad tas vyrukas sugeba vogti priešininko chakrą. O tokios būklės Sasukei tai mirtina.

     Tokios būklės? O kokia Uchiha berniuko būklė?! Aš pasakysiu – jis tuoj skausmingai pralaimės!

     Vis dėlto Sasuke nesiruošė pasiduoti. Sukaupė jėgas ir koja nuspyrė Yorojų šalin. Atsitraukė kelis metrus. Atrodė išvargęs. Sasuke kovojo su man nežinomu vidiniu skausmu. Kažkas iš vidaus neleido jam kautis visa jėga. Kažkas jam kliudė.

–         Pirmyn, Sasuke! – sumanė padrąsinti draugą Naruto.

–         Kad ir ką darysi – kovą tu jau pralaimėjai, – paskelbė Yorojus.

     Užsičiaupk. Uchiha Sasuke negali pralaimėti. Jei toks niekas, kaip aš, sugebėjo laimėti, jam tai turėtų būti vieni juokai!

–         Nagi, Sasuke! – sušukau.

     Nežinojau, ar tas rėkimas padeda, ar trukdo, bet turėjau ką nors išmėginti.

     Jis skausmingai pažiūrėjo į mane. Bandžiau jam žvilgsniu pasakyti, kad verčiau pradėtų rodyti savo meistriškumą, o tai taps viso kaimelio pajuokos objektu. Jis nusišypsojo, nes mano veido išraiška sakė „Jaudinuosi dėl tavęs“, o ne tą mano tiradą.

     Sasuke bandė pulti vyrą, tačiau Yorojus tuoj pat jį paliesdavo ir imdavo siurbti chakrą. Sasukei vos užtekdavo jėgų nustumti priešininką šalin.

–         Ir tai įžymusis Uchiha Sasuke? – prunkštelėjo Nedžis.

–         Įdomu, kaip tu atrodytum tokios būklės, – neprilaikiau liežuvio.

–         Net tu atrodei geriau, o iš miško grįžote tuo pačiu metu. Nuovargis niekuo dėtas.

     Visi tokie protingi, kai reikia daryti išvedžiojimus!

     Sasuke atsistojo ir nusišluostė kraują nuo lūpų. Gal jam pagaliau pabodo būti pašluoste grindims?

–         Ir ką ketini daryti? – šypsojosi Yorojus.

–         Laimėti, – šyptelėjo.

     Uchiha berniukas palaukė, kol įpykęs priešininkas priartės, atsirėmė rankomis į grindinį ir koja spyrė Yorojui į smakrą. Taip stipriai, kad vyras pakilo į viršų. Sasuke tuoj pat atsidūrė ir sklendė po juo.

–         Man rodos, jau kažkur tai mačiau, – sušnibždėjau.

–         Taip, per mūsų kovą, – atsiliepė Lee.

     Tiesa! Lee prieš egzaminus atliko panašią techniką. Bet nė velnio neatsimenu, kaip ji vadinasi.

     Įsitempiau ir visą dėmesį sutelkiau į vis dar ore sklendančius kovotojus. Jei Uchiha berniukas nepaskubės, jie abu nusileis ir iš to nebus jokios naudos! Akimirką Sasuke kovojo su pačiu savimi. Pastebėjau, kaip iš taškelio ant kairiojo peties pradėjo plėstis juodosios dėmės. Visai kaip Mirties miške. Tačiau šįkart Sasuke nesileido jų užvaldomas. Atsipeikėjo ir tęsė ataką.

     Viskas įvyko greitai ir aš nebuvau ekspertė, tad negaliu tiksliai apibūdinti, kaip Sasuke smogė. Mačiau tik patį paskutinį spyrį, kuris patiesė Yorojų ant žemės.

–         Laimėjo Uchiha Sasuke! – pranešė prižiūrėtojas.

     Valio! Valio, valio!

     Taip nudžiugau, kad, pati to nesuprasdama, nušokau žemyn nuo balkono ir pribėgau prie nugalėtojo. Kaip tik sugavau jį bekrentantį atatupstą.

–         Tu laimėjai, – sušnibždėjau.

–         Sunkiai, – atsakė.

     Sasuke beveik nesilaikė ant kojų. Tikriausiai dėl chakros netekimo. Laimei, prie mūsų atsirado Kakašis ir padėjo man jį užlaikyti.

–         Ernesta, grįžk į vietą, – paliepė.

     Nepatikliai į jį pažiūrėjau.

–         Padėsiu parvesti Sasukę, – net nemaniau trauktis.

–         Nereikia.

     Kakašis atliko savo legendinį pradingimo jutsu. Tik šįkart spėjau sugriebti Sasu-kuno ranką ir persikėliau kartu su jais.

–         Kodėl turi būti tokia užsispyrusi? – mane pastebėjęs atsiduso Kakašis.

–         Kad tu nieko dorai nepaaiškini, – suraukiau kaktą.

–         Jei taip nori, vesk jį, – mokytojas paleido Sasukę. – Neatsilikit.

     Permečiau Sasukės ranką sau per nugarą, apkabinau jį per liemenį ir pradėjome lėtai slinkti paskui Kakašį. Leidomės laiptais žemyn. Buvo sunku. Sasuke svėrė gal kokią toną!

–         Atleisk, – sušnibždėjo man į ausį (buvo labai lengva: mūsų veidų neskyrė nė 20 cm tarpas).

–         Viskas gerai, – pamelavau. – Gal bent nutuoki, kur traukiame?

–         Manęs neklausk, – pabandė nusijuokti.

–         Pasirodei nekaip, – įgėliau. – Daug kas sako, kad aš atrodžiau geriau už tave.

–         Žinoma, tu žymiai gražesnė, – Sasukės balsas švelniai kuteno man ausį.

–         Nenusikalbėk, – bandžiau atsitraukti, kol mano taip dievinamas balsas manęs neužliūliavo.

     Sasuke išsitiesė, kad kuo mažiau jo svorio tektų mano naštai.

–         Viskas gerai, – tariau. – Nepersistenk.

–         Tai tu visada persistengi, – ginčijosi.

–         Kvailys, – sumurmėjau.

–         Bet tau patinkantis kvailys, ar ne? – šyptelėjo.

–         Niekada taip nesakiau! – užprotestavau.

–         O kas išrėkė „Gerai. Jei laimėsi, tada taip“?

–         Rėkiau tik norėdama padrąsinti, o ne dėl to, kad supratau tavo užuominą.

–         Žinoma, žinoma. Vis tiek nesugebėtum būti mano mergina, – erzino mane.

–         Ir nenoriu, – pyktelėjau.

–         Žinoma, žinoma. Atleisk, kad pasiūliau.

–         Aš rimtai.

–         Kaip pasakysi.

–         Gerai.

–         Gerai.

–         Gerai, – kumštelėjau jam į šoną.

–         Nesmurtauk!

–         Tu, nepakenčiamas idiote! – surikau. – Galėtum bent kartą gyvenime būti dėkingas už gerumą. Bet ne! Didysis Uchiha Sasuke negali nulaikyti liežuvio už dantų!

–         O tu elgiesi kaip tikra ožka! – atrėžė.

–         Kaip kas? – pasibaisėjau.

–         Kaip užsispyrusi ožka! Bent kartą gyvenime apsispręsk, ko nori!

–         Kad ir kaip su tavim sutikčiau, Sasuke, – pasigirdo Kakašio balsas, – jums nederėtų pamiršti, jog esate ne vieni. Ir nepamiršti, jog su jumis yra labai pavydus ir žiaurus vyresnysis brolis. Kai manęs nebus šalia, tada galėsite meiliai bendrauti. Ačiū, – visą kalbą mokytojas užbaigė firmine šypsenėle.

     Užsičiaupiau. Visą likusį kelią nepratariau nė žodžio.

     Galiausiai nusileidome. Kakašis atvėrė dideles, sunkias duris ir įžengėme į didžiulę tamsią salę. Ji priminė viduramžių laikus. Šiaip taip nužingsniavome iki vidurio.

–         Ji nežino, – Kakašiui žiojantis kažką sakyti, vyrą pralenkė Sasuke.

–         Žinau, kad tai ne paprasta mėlynė, – papriekaištavau.

–         Tau nėra reikalo žinoti, – laikėsi savo vaikinas.

–         Na, na, balandėliai, – nuramino mus Kakašis. – Pamaniau, jog bus paprasčiau, jei jai parodysim. Ar ne, Sasuke? Juk nenori, kad ji nerimautų.

–         Gerai. Tik greičiau.

     Sasuke nusivilko savo marškinėlius ir numetė man prie kojų. Pats atsisėdo ant grindų.

–         Ta žymė Sasukei ant peties – prakeiksmo žymė, – man aiškinti pradėjo Kakašis. – Dėl jos jis negalėjo laisvai naudotis savo chakra. Dabar ketinu užverti žymę.

–         Nukenksminti? – pasitikslinau.

–         Tai priklausys nuo paties Sasukės. Jei mintimis nuklysi ir pats aktyvuosi žymę, užvėrimas nepadės.

–         Žinau, – atsakė vaikinas.

     Kakašis kunajumi įsipjovė pirštą ir ėmė aplink Sasukę brėžti keistų ženklų ratą. Po to tokius pat ženklus nupiešė ant vaikino kūno ir apie prakeiksmo žymę.

     Neramiai stebėjau procesą. Tikriausiai dėl to, jog nė velnio nesupratau. Manęs niekas nemokė paie prakeiksmo žymes, jų užvėrimą ir panašius dalykus. Kodėl nindzių pasaulis turi būti toks sudėtingas?

     Kakašis baigė ruoštis ir pradėjo užvėrimą. Atliko kelis rankų ženklus ir uždėjo delnus ant Sasukės peties. Visi krauju užrašyti ženklai pradėjo judėti vaikino kūnu link dėmės. Sasuke rėkė iš skausmo. Prispaudžiau rankas prie šonų ir užsimerkiau. Bandžiau apsimesti, kad negirdžiu ir nematau. Nenorėjau, kad jam skaudėtų. Labai nenorėjau.

     Pagaliau viskas nurimo. Išvargęs Sasuke nugriūvo ant šaltų grindų. Pribėgau prie jo. Apsidžiaugiau pastebėjusi, kaip kilnojasi vaikino krūtinė. Kvėpuoja. Viskas gerai.

–         Nesijaudink, – tarė Kakašis. – Jis tik išsekęs.

     Linktelėjau ir nubraukiau plaukus Sasukei nuo veido. Net ir tokioje situacijoje jis atrodė tobulas.

     Išgirdau žingsnius ir krūptelėjau. Kakašis įsitempė ir, pasiruošęs ginti, užstojo mane. Sunkiai nurijau seiles.

      Prieš mus išniro kraupus vyras. Ilgais juodais plaukais, šlykščiai baltu veidu. Kiekviena jo kūno dalelė buvo atgrasi.

–         Suaugai, Kakaši, – prakalbo vyras. – Gali atlikti ir užvėrimo jutsu.

     Aiktelėjau. Kakašis tuoj žvilgtelėjo į mane. Mano veidas persikreipė iš išgąsčio.

–         Kas nutiko? – griežtai paklausė mokytojas.

     Stengiausi nurimti. Juk nesu viena. Mano vyresnysis brolis mane apgins, kad ir kas nutiktų. Tiesa?

–         Aš mačiau šį vyrą... – pradėjau lementi. – Kompiuterio ekrane... prieš patekdama į šį pasaulį.

     Taip pat jis užpuolė mus Mirties miške. Tik tada jo išvaizda buvo visai kitokia. Tačiau taip pat atgrasi ir bauginanti. Ar tik ne jis kaltas dėl Sasukės prakeiksmo žymės?

      Nemanau, jog Kakašis suprato, ką bandžiau pasakyti. Gal ir pati aiškiai to nesuvokiau.

–         Panele Ernesta, man tikrai malonu, kad po šitiek laiko vis dar atsimenate mano veidą, – maloniai išsišiepė vyras ir žengė žingsnį artyn.

–         Nesiartink! – suriko Kakašis ir ištiesė ranką su savo Raikiri.

     Buvau užmiršusi, kaip kietai atrodo ta žaibuojanti ranka. Mačiau ją tik kartą Bangos šalyje.

–         O jei ne?

–         Nužudysiu tave.

     Kažkodėl užpuolikas visai neišsigando. Kakašio žodžiai jį pralinksmino.

–         Tiesą sakant, šįkart atėjau ne mergaitės, – kalbėjo. – Mane labiau domina berniukas.

     Apkabinau Sasukę, norėdama jį apsaugoti nuo to šlykštaus vyro, kuris man kėlė nežmonišką baimę.

–         Ko nori iš Sasukės? – paklausė Kakašis.

–         To, ką tu jau turi, – prisimerkė. – Deja, nemanau, jog tavo paprastas užvėrimo jutsu apsaugos jį. Sasukės širdis trokšta keršto. Jis pats ateis pas mane.

–         Kodėl Sasuke turėtų eiti pas tave?! – neišlaikiusi surikau.

–         Nemanau, kad tokia paprasta būtybė, kaip tu, gali suprasti jo skausmą, galios ir keršto troškimą.

–         Niekas neklausė tavo nuomonės! – pertraukiau.

–         Ar neturėtum jaudintis dėl savo likimo, mergaite?

     Cha, kur dingo visi mandagumo dalykėliai? Jei nešoku pagal tavo dūdelę, esu tik paprasta būtybė?

–         Pakaks! – įsikišo Kakašis.

–         Argi nenori grįžti namo? – tarsi negirdėjo paliepimo. – Jei atvedžiau tave čia, galiu ir grąžinti.

     Grįžti namo norėjau labiau už viską. Bent jau buvau tuo įsitikinusi.

–         Atvesk Sasukę pas mane ir aš išpildysiu tavo troškimą, – išsišiepė.

     Sudrebėjau ir pravirkau.

–         Sakiau, pakaks! – įniršo Kakašis.

–         Pataupyk energiją, Kakaši. Anksčiau ar vėliau aš gausiu juos abu, o kol kas palieku mergaitę tavo globai. Atlieki ne tokį jau blogą darbą.

     Vyras apsisuko ir išėjo. Kakašis panaikino Raikiri, tačiau iš gynybos pozicijos pasitraukė tik po kurio laiko. Aš verkiau apsikabinusi Sasukę. Nežinau, kodėl verkiau. Ar iš baimės. Ar dėl to, kad nesupratau. Nieko nesupratau. Bet negalėjau liautis kūkčioti.

     Kakašis uždėjo ranką man ant nugaros. Prakalbo tik po kokių penkių minučių:

–         Turim nugabenti Sasukę į ligoninę.

     Papurčiau galvą.

–         Niekas jo iš tavęs neatims, – tikino.

–         Žinau, bet... – kūkčiojau. – Tiesiog nesuprantu, Kakaši! Kas tas vyras? Ko jam reikia iš manęs? Iš Sasukės?

–         Kad ir kas nutiktų, aš tave apginsiu. Neleisiu jam nė piršteliu tavęs paliesti, – kalbėjo mano vyresnysis brolis. – Taip pat ginsiu ir Sasukę.

     Pakėliau galvą. Sutikau ramų Kakašio veidą.

–         Negalima palikti Sasukės ant šaltų grindų, – sumurmėjau. – Sušals.

–         Žinoma, svarbiausia, kad JAM nieko nenutiktų, – įgėlė. – Ir nerauk kaktos.

     Turėjau nusijuokti ar bent nusišypsoti, kad nuraminčiau Kakašį, bet neįstengiau. Verkti visada yra lengviau.