Naruto istorija (2/13)

***

Kakašis nugabeno Sasukę į Konohos ligoninę. Leido man pasilikti ten, kol įsitikinau, jog Uchiha berniukui viskas gerai. Vaikinas neatgavo sąmonės, bet malonaus veido seselė tikino, kad nėra pagrindo nerimauti. Mokytojas prie mano akių priešais Sasukės palatos duris pastatė du apsauginius nindzes.

     Kai apsiraminau, nusiploviau paraudusias akis ir susitaikiau su padėtimi. Kakašis grąžino mus į atrankinių kovų salę. Visa tai dabar atrodė taip tolima ir nereikšminga.

–         Kur jūs buvot? – užsipuolė Naruto.

     Susigūžiau pamaniusi, jog tuoj sulauksiu priekaištų iš Sakuros. Tačiau nesulaukiau. Apsidairiau. Sakura kartu su Ino-kiaule be sąmonės sėdėjo atremtos į sieną. Kas nutiko?

–         Jos kovėsi, – išgirdau Šikamaru balsą.

–         Kas laimėjo?

–         Lygiosios.

–         Daug praleidau?

–         Nemažai. Kol sulakstei paskui savo vaikiną.

     Vos nepaspringau seilėmis.

–         Nenusikalbėk! – supykau.

–         Kaip moteriškos giminės monstras, supyksti labai greitai, – šyptelėjo.

–         Niekas tavęs nemokė neerzinti monstrų? – pagaliau šiek tiek pralinksmėjau.

–         Nori sužinoti, ką praleidai, ar ne?

–         Pasakok, – paprašiau.

     Šikamaru žvilgtelėjo žemyn į areną. Aš taip pat. Dabar ten niekas nesikovė. Tik kelios nindzės tvarkė grindinį: rinko išmėtytus ginklus, traukė šalin suskilusias plyteles.

–         Po Sasukės kovėsi Aburame Shino iš Konohos ir Zaku iš Garso kaimo. Tikriausiai pameni jį, – vaikinas pirštu parodė į mano kaktą. – Jis paliko tau tą žymę.

     Su siaubu prisiminiau Zakų, vyruką, kuris ketino išsprogdinti mano veidą. Sutaršiau plaukus, kad tikrai paslėpčiau randą.

–         Laimėjo Shino, – pridūrė.

     Pala, o kas tas Shino? Aš jį pažįstu?

–         Tada kovojo Akado Yorojaus komandos narys ir Kankuro iš Smėlio kaimo.

     Susiraukiau. Temari ir Gaaros brolis nebuvo labai malonus.

–         Ir leisk spėti, – nutraukiau. – Laimėjo Kankuro.

     Nes jis vis dar trynėsi tribūnose priešais mūsiškę. Stovėjo šalia savo komandos draugų. Gaara, pastebėjęs, jog žiūriu jo pusėn, tuoj įbedė žvilgsnį į mane. Pasijutau nejaukiai. Juolab, kad ir Temari susidomėjo tuo, į ką jos brolis taip įnirtingai žiūri. Man rodos, ji pagalvojo visai ne tai, ką reikėjo.

–         Toliau Sakuros ir Ino kova, – tęsė Shikamaru. – Lygiosios, – priminė.

     Nindzės baigė tvarkyti (kiek tai įmanoma) areną ir prasidėjo dar viena kova. Nenugirdau, kas kovėsi ir nemačiau pažįstamų veidų, todėl sutelkiau dėmesį į visažinį draugą.

–         Na, tada kovėsi mergina iš Smėlio ir TenTen iš Konohos. TenTen pralaimėjo.

     Apsidžiaugiau. Temari laimėjo!

–         O tada Šikamaru kovėsi su Garso nindze ir ją lengvai įveikė! – įsikišo Naruto.

     Buvau jį net primiršusi.

–         Nešūkauk taip, – sudraudė Sakura.

     Ji atsipeikėjo ir kartu su Ino prisijungė prie mūsų.

–         Kaip Sasuke-kun? – man sušnibždėjo.

–         Ligoninėj, pasveiks, – trumpai atsakiau.

     Panelei Rožiniais Plaukais nėra reikalo žinoti apie žymės užvėrimą, keistojo vyro pasirodymą ir, apskritai, apie viską.

     Grįžau prie Kakašio.

–         Dabar bus mano eilė! – šūktelėjo Naruto.

–         Ne, mano! – taip pat entuziaztingas buvo Rokas Lee.

     Na, bent jau tikrai ne mano.

–         Kita kova, – paskelbė Hayate, – Uzumaki Naruto ir Inuzuka Kiba!

–         Jėga! – nudžiugo geltonplaukis. – Sakura-chan, Ernesta-chan, žiūrėkit įdėmiai! Aš laimėsiu!

     Naruto kausis su Kiba? Idiotas su šunų berniuku? Mažai besitreniruojantis su nuoširdžiai dirbančiu? Man gaila, bet kortos ne tavo naudai, Naruto!

     Abu  kovotojai nusileido žemyn. Kiba nusiėmė mažąjį Akamru nuo savo galvos ir pastatė šalia. Naruto ištiesė ranką į šunelį ir pasipiktino:

–         Ei, mes galim jį sužeisti! Palik jį viršuje.

–         Cha, Akamaru taip pat kausis, – išsišiepė Kiba.

     O tada (mano siaubui) akivaizdžiai pamojavo man. Aš pabandžiau susitraukti ir tik atsakiau drovia šypsena.

–         Ką čia išdarinėji?! – užsivedė Naruto. – Ernesta-chan mano komandoje!

–         Kam tai rūpi!

–         Nedrįsk jai mojuoti!

–         Mojuosiu, kiek norėsiu!

     Pradėkit kovą, po galais!

–         Ei, geltonsnapi, – jau tyliau prakalbo Kiba. – Pažaidžiam? Kuris iš mūsų laimės, nusives Ernestą į pasimatymą.

–         Sutarta! – net nepagalvojo Naruto.

–         Šiandien tu labai populiari, – įgėlė Kakašis.

–         Jie manęs net neatsiklausė! – pykau.

     Kodėl jie nesusitelkia ties svarbiais dalykais? A?!

–         Pradėkit kovą, – liepė Hayate.

–         O dabar pasiausim, ar ne, Akamaru?! – sušuko Kiba. – Shikyaku no Jutsu[1]! – vaikino žvėriškieji bruožai dar labiau sustiprėjo: pailgėjo nagai, iltiniai dantys, susiaurėjo akys. – Ir Joujin Bunshin[2]!

–         Am!

     Akamaru šoktelėjo šeimininkui ant nugaros ir iššiepė iltis. Po virsmo priešais Naruto stovėjo du kibai.

–         Pirmoji technika suteikia gyvūno pajūčius, o antroji paverčia gyvūną žmogaus klonu. Panašiai kaip Šešėliniai klonai, – paaiškino Kakašis.

     Naruto išsišiepė ir suplojo delnais:

–         Ką gi, tada išbandykime Kage bunshin no jutsu!

     Atsirado kokie šeši narutai ir pirmieji puolė Kibą su Akamaru-Kiba. Tačiau visi narutai buvo lengvai nugalėti.

–         Koks jis greitas! – stebėjosi Sakura.

     Abu kibai buvo neįtikėtinai vikrūs. Aš net pamečiau iš akių tą, kuris buvo tikrasis Kiba.

–         Dar nebaigta! – šūktelėjo Naruto.

–         Neturiu laiko su tavimi žaisti, geltonsnapi, – šiepėsi Kiba. – Manęs laukia dama. Užbaikim viską greitai, Akamaru. Gatsuga[3]!

     Naruto aiktelėjo. Kiba ir jo klonas pradėjo suktis aplink save. Jie panašėjo į tornado sūkurius. Ir abu vienu metu nusitaikė į vargšelį Uzumakį. Naruto bandė išsisukti, tačiau kilo dulkių debesis ir aš nemačiau, kaip jam sekėsi.

–         Naruto! – išreiškė susirūpinimą Sakura.

     Aš nežinojau, ar džiaugtis dėl Kibos, ar liūdėti dėl Naruto. Vis dėlto geltonplaukis mano komandos narys. O Kiba pirmasis malonus žmogus, kurį sutikau Konohoje.

     Išsisklaidžius dūmams, pirma išvydau Kibą. Jis sunkiai šnopavo. Tikriausiai Gatsuga labai vargina (bet vis tiek tai viena kiečiausių mano matytų technikų). Sakura pasilenkė į priekį per turėklus. Sunerimo, kad Naruto gali būti pribaigtas. Be reikalo, Panele Trumpais Rožiniais Plaukais. Ponaitis Uzumakis (vis dar) stovėjo ir rankose laikė bejėgį Akamaru.

–         Niekše! – supyko Kiba.

–         Nia, nia, – iškišo liežuvį geltonplaukis. – Pagavau tavo šunpalaikį.

     Akamaru suinkštė tarsi atsiprašydamas.

–         Neišsisuksi!

     Kiba įniršo.

–         Nurimk, Kiba! – riktelėjau.

     Vaikinas krimstelėjo savo pirštą. Krūptelėjau. Iš jo ištekėjo mažytė kraujo srovelė.

–         Ačiū, Ernesta, – padėkojo.

–         Ernesta-chan, nepadėk tam mulkiui! – sumiaukė Naruto.

–         Niekam aš nepadedu!

–         Gaudyk! – Naruto išmetė Akamaru aukštyn.

–         Ką? – žioptelėjau.

     Vos spėjau sugauti gyvūnėlį. Priglaudžiau Akamaru prie savęs. Šunelio širdutė daužėsi lyg pašėlusi.

–         Ar proto netekai?! – užsipuoliau. Mylėjau gyvūnus ir negalėjau toleruoti tokio elgesio.

–         Stebėkit! – ignoravo mane Uzumakis. – Mano naujas super jutsu!

     Naruto sudėjo rankas ženklams atlikti.

–         Tarsi aš tau leisiu!

     Kiba pašoko, apibėgo Narutą, atsidūrė jam už nugaros ir jau ruošėsi atlikti savo Gatsugą, kai Naruto atliko labai žmogišką ir baisiai gėdingą judesį... pagadino orą.

     Šunų berniukas užsidengė veidą rankomis, tarsi į j būtų paleista nuodingų ar ašarinių dujų, ir ėmė traukti atgal.

–         Naruto, dabar puiki proga! – paragino Sakura.

     Naruto nustūmė nuostabą šalin. Atliko Kage bunshin no jutsu ir puolė dar neatsigavusį Kibą. Kiba pakilo į orą. Naruto panaudojo Sasukės spyrį ir pasiuntė jį žemyn. Vaikinas veidu tėškėsi į kietą grindinį. Iš jo burnos ištryško kraujo srovė.

–         Inuzuka Kiba nebegali kovoti. Laimėjo Uzumaki Naruto! – paskelbė Hayate.

–         Valio! – iš laimės šokinėjo geltonplaukis ir visiems mojavo.

–         Neblogai, – tarė Maito Gai.

–         Šaunuolis, Naruto, – gyrė Sakura.

–         Jis sustiprėjo, ar ne? – į mane kreipėsi Kakašis.

–         Nesąžininga, – sušnibždėjau. – Kiba tiek daug treniravosi. Aš mačiau, kaip jis grįždavo namo išvargęs. Naruto tikrai tiek daug nedirbo.

–         Klysti. Naruto dirbo sunkiausiai iš visų Septintojoje komandoje. Todėl jis turi teisę žygiuoti į priekį. Kaip ir tu.

     Stipriau apglėbiau Akamaru ir susigrizbau, jog turėčiau jį grąžinti šeimininkui. Niekam nieko netarusi nulėkiau laiptais žemyn. Medikai kaip tik kėlė sumuštą Kibą ant neštuvų. Nedrąsiai priėjau. Kiba padrąsinamai šyptelėjo.

–         Neatrodo, kad Akamaru būtų smarkiai sužeistas, – tariau.

     Paguldžiau šunelį ant neštuvų šalia šeimininko.

–         Ko tokia nuliūdusi? – linksmai kalbėjo. – Bus tų pergalių.

–         Greičiau sveik, – palinkėjau.

–         Kai pasveiksiu, galėsim kur nors nueiti.

–         Na, – pasimečiau. Kodėl visada kalba turi pasisukti ta linkme? – Taip.

–         Ernesta-chan, ir vėl rūpiniesi tuo mulkiu? – šalia manęs išdygo Naruto. – Pamiršk tą nevykėlį.

–         Iki, – pamojau Kibai ir nusitempiau Uzumakį tolyn, kad neprivirtų košės.

     Lipant atgal prie Kakašio, mus sustabdė Hinata. Ji kažką laikė rankose ir dvejojo ar duoti, ar ne. Nustebusi žiūrėjau į ją. Galiausiai mergina ištiesė Narutui buteliuką tepalo.

–         A? – nesuprato jis.

–         Paimk, – paliepiau.

–         Kodėl?

–         Paimk, – kumštelėjau.

–         Gerai. Ačiū.

     Naruto nuėjo, o aš dar tyrinėjau Hinatą. Jos veidas kaito, o akys žvelgė žemyn.

–         Hinata, – tariau, bet susigėdau. Juk mes nei draugės, nei kas. – Tau patinka Naruto?

     Mergina krūptelėjo.

–         Atsiprašau. Tai ne mano reikalas. Tik... man taip pasirodė ir... – užsikirtau. – Iki, – užbaigiau ir nubėgau.

     Naruto tepalu tepliojo savo žaizdas, Lee mankštinosi, o likusieji nekantriai laukė kitos kovos.

–         Dabar bus mano eilė! – degė nekantrumu Lee.

–         Ar dar daug liko kovotojų? – paklausiau.

–         Pažiūrėkim, – atsakė Šikamaru. – Iš mano komandos Čodžis, aistruolis Lee, susiraukėlis Hyuuga, toji Hinata, vienas Garso nindzių ir kraupuolis iš Smėlio.

–         Gaara? – žvilgtelėjau į raudonplaukį ir eilinį kartą pasigailėjau.

–         Pažįsti jį? – susidomėjo Kakašis.

–         Jis padėjo man per pirmąjį egzaminą ir... Mirties miške.

–         Dar vienas gerbėjas? – atsiduso mokytojas.

–         Visai ne! Jis... šiurpus, – uždėjau rankas ant balkono turėklų. – Jis nė nemirktelėjęs nužudė mane užpuolusią nindzę. Negaliu garantuoti, kad nebūtų to padaręs ir man.

–         Sakau, kad jis kraupus, – užbaigė diskusiją Šikamaru.

     Visi nutilo ir aš žvilgtelėjau į ekraną. Jame švietė du panašūs vardai – Hyuuga Neji ir Hyuuga Hinata.

     Nedžis-nii-sanas prunkštelėjo ir nusileido į areną. Hinatai prireikė kiek daugiau laiko. Užjaučiau ją, nes kietuolis Hyuuga varstė merginą tokiu žvilgsniu, kad Hinata nebežinojo kur dėtis.

–         Pradėkit, – paskelbė Hayate.

     Nė vienas iš Hyuugų nepajudėjo.

–         Pala, – prakalbau. – Argi Nedžis ne Hinatos brolis?

–    Pusbrolis, – pataisė mane Lee. – Hinata yra iš pagrindinės Hyuugų giminės šakos, o Nedžis iš palaikančiosios jaunesniosios.

–         Pagrindinė, palaikančioji? Kaip suprasti?

–         Taip ir suprasti, – įsikišo Kakašis. – Pagrindinė atšaka yra paveldėtoja, o palaikančioji turi saugoti pagrindinę. Paprasta hierarchija.

–         Tačiau juk tai ta pati šeima! – ginčijausi.

–         Taip yra nuo senų laikų ir nieko nepakeisi.

     Pažiūrėjau žemyn į kovotojus. Jie vis dar nejudėjo. Nedžis prakalbo:

–         Hinata-san, turėtum pasitraukti.

     Mergina krūptelėjo.

–         Tu nesi sutverta būti nindze, – tęsė. – Esi per daug miela ir švelni.

–         Bet... – žiojosi Hinata.

–         Nevykėlis visada bus nevykėlis, – šiurkščiai nutraukė. – Nenoriu sužeisti pagrindinės šakos paveldėtojos, todėl pasitrauk.

     Atrodė, kad Hinata tuoj subyrės į mažiausius gabalėlius. Taip ji drebėjo.

–         O kodėl nepasitraukus tau? – pasiūliau. – Niekas tau nesuteikė teisės spręsti už kitus! Jei Hinata nori būti nindze, ji gali. Ji gali pasirinkti savo kelią ir jis nebūtinai sutaps su taviškiu.

–         Žmogus, neturintis nieko bendra su mūsų klanu, neturėtų kištis, – ramiai atsakė Nedžis.

–         Hinata, nesiklausyk jo! – ignoravau. – Kol jis tauškia, sumalk jį į miltus!

–         Pirmyn, Hinata! – šūktelėjo Naruto.

     Hinata pagaliau liovėsi drebėjusi. Tikriausiai dėl Naruto paraginimo. Juk taip gera, kai tavo simpatija pagaliau tave pastebi.

     Nedžis patraukė akis nuo savo pusseserės ir įbedė į mane. Jo lūpų kampučiai pakilo.

–         Parodysiu tau, jog likimo pakeisti neįmanoma. Byakugan!

     Nedžio-nii-sano akys įsitempė: aplink jas iškilo kraujagyslės, patamsėjo vyzdžiai. Visai kaip su Hiashiu per mano chakros patikrinimą.

–         Byakugan!

     Hinata padarė tą patį ir stojo į tą pačią kovos poziciją kaip jos priešininkas.

     Pirmoji puolė mergina. Nedžis blokavo jos smūgį ranka ir taip pat puolė. Jie beveik nepajudėjo iš vietos, tik įnirtingai dirbo rankomis. Galiausiai Nedžis pirštais pataikė Hinatai į krūtinę. Mergina atsikosėjo krauju.

–         Kodėl? – nesuprato Naruto. – Jis pataikė tik kartą!

–         Nedžio ir Hinatos taijutsu skiriasi nuo mūsų naudojamo, – pradėjo aiškinti Maito Gai. – Mes kovodami sužalojame priešininką išoriškai, o Hyuugų taijutsu daro žalą keirakukei – chakros apytakos sistemai. Dėl to nukenčia priešininko vidaus organai.

–         Tačiau juk keirakukei nėra aiškiai matomas kanalų raizgalynas, – prakalbo Sakura. – Kaip jie gali jį atakuoti?

–         Byakugan akis leidžia matyti ne tik keirakukei, bet ir tenkecu – smeigtuko galvutės dydžio taškus, pro kuriuos išteka mūsų chakra, – Kakašis parodė pirštu žemyn į Hinatą.

     Nedžis atitraukė merginos rankovę. Hinatos ranka buvo nusėta tamsių dėmelių. Kietakaktis Hyuuga nuspyrė priešininkę tolyn.

–         Pasiduok, – vėl pradėjo savo tiradą. – Nuo pat pradžių buvo aišku, jog nelaimėsi.

     Hinata atrodė išties nekaip. Be reikalo pradėjau šūkauti ir ją drąsinti.

–         Aš... nepasiduosiu, – Hinata pamažu stojosi. – Nes toks mano nindzės kelias!

     Mergina bandė pulti, tačiau tai buvo neįmanoma. Ji vos bepastovėjo ant kojų. Nedžis talžė ją, bloškė šalin, o Hinata vis tiek stojosi ant kojų.

–         Gal pagaliau liausies?! – įniršo Nedžis.

–         Aš ne...pasi...duosiu!

     Nedžis puolė. Aiktelėjau. Viskas įvyko labai greitai. Kakašis, Gai, Hayate ir dar viena jounin moteris (kodėl aš anksčiau jos nepastebėjau?) sustabdė puolantįjį Hyuugą.

–         Kova baigta, – tarė Hayate.

     Hinata nebeišsilaikė ant  kojų. Aš stebėjau, kaip medikai skubiai užkėlė ją ant neštuvų ir išgabeno į ligoninę. Nindzių pasaulis žiaurus. Mes tik vaikai, o štai kas dedasi mūsų kovos lauke.

---

[1] Keturių kojų technika.

[2] Žvėries-žmogaus klonas.

[3] Iltis paskui iltį.