Naruto istorija (2/15)

***

Paskutinė kova tikriausiai buvo pati trumpiausia. Kovojo Dosu (nenormalusis mus užpuolęs miške) ir Čodžis. Nors Čodžis pasirodė pakankamai stiprus, Dosu lengvai jį sudorojo. Neužtruko nė penkių minučių. Po to visos kovos buvo baigtos ir praėję atrankinį turą turėjo susirinkti priešais Hokagę ir kitus jounin.

     Mūsų iš viso buvo dešimt (tik Sasuke gulėjo ligoninėje ir negalėjo pasimaudyti šlovės spinduliuose). Aš, Šikamaru, Naruto, Temari, Gaara, Kankuro, vaikinukas iš Kibos komandos (koks jo vardas?), Nedžis ir Dosu. Hokagė žengtelėjo į priekį.

–         Sveikinu jus, įveikusius trečiojo egzamino atrankinį etapą.

     Taip, labai malonu. Greičiau baigiam tuos formalumus. Man reikia nusiprausti, pavalgyti ir gerai išsimiegoti.

–         Dar kartą primenu, jog trečiasis egzaminas vyks po mėnesio Konohos arenoje, – tęsė kalbą senolis. – Pasižiūrėti jūsų kovų atvyks žmonės iš įvairiausių kampelių. Nenuvilkite jų ir savo atstovaujamo kaimelio!

     Hokagė žvilgtelėjo į mane (o gal man tik pasirodė?). Teks prašyti intensyvių treniruočių, kad nenuvilčiau savo namais tapusio Konohos miestelio. Ir už ką man tokia atsakomybė?

–         Trečiojo egzamino kovos vyks turnyro principu, – ai, kaip per „Drakonų kovas“. Gerai, gerai. – Dabar burtų keliu išsiaiškinsime, kas su kuo kausis.

     Anko rankose laikė dėžutę. Mes turėjome po vieną eiti ir išsitraukti iš jos numerį, po to jį pasakyti Hayatei. Šis prie turnyrinės lentelės į tam tikras vietas rašėsi mūsų pavardes. Paskutinį numerį ištraukė pati Anko. Jis buvo skirtas Sasukei.

–         Štai tokia turnyrinė lentelė, – atsikosėdamas paskelbė Hayate.

     Stengiausi neskubėti ir skaičiau pavardes nuo pradžių. Pirmoji kova – Naruto ir Nedži-nii-sanas. Tai bent papuolė Uzumakis. Antroji – Sasuke ir Gaara! Dviejų titanų dvikova pirmame raunde? O kas kausis finale?

     Trečioji kova bus tarp Kankuro (surūgėlio Temari brolio) ir Shino (a, štai koks to Kibos komandos nario vardas). Ketvirtoji – Šikamaru ir... AŠ?!!!

–         Na ir pasisekė man, – suniurzgė Šikamaru. – Ir vėl kausiuos su mergina.

     Norėjau iškart protestuoti, bet vidinis balsas man pakuždėjo, jog iš to jokios naudos. Koks skirtumas su kuo man kausiuosi? Silpnų varžovų čia nebuvo nė vieno (išskyrus, aišku, mane).

     Paskutiniai liko Temari ir Dosu. Man beliko džiaugtis, kad nesikausiu nei su Sasuke, nei su Naruto. Kova su Gaara taip pat negresia, nes nesugebėsiu sumušti net ponaičio Tinginio.

     Pagaliau oficialioji dalis baigėsi ir pradėjome skirstytis. Iškart susiradau savo vyresnįjį brolį. Mane atsekė ir likusi Septintoji komanda.

–         Tai bent dienelė, – pasiražė Naruto.

–         Jaučiuosi nekaip: vienintelė iš Septintosios komandos nepatekau į kitą etapą, – pasiguodė Sakura.

     Ak, nesigraužk, Panele Trumpais Rožiniais Plaukais. Ne visiems šypsos tokia laimė.

–         Er-nes-ta-chan! – išdainavo Naruto.

–         Ko? – žvilgtelėjau į jį.

–         Mūsų pasimatymas, pameni? – šypsojosi.

–         Pasvajok, – užriečiau nosį.

–         Bet!

–         Neatsimenu, kad būčiau davusi sutikimą jūsų kvailoms lažyboms.

–         Aš vis tiek nepasiduosiu! – išsišiepė ir susidėjo rankas už galvos.

     Kas jam įgėlė? Tikriausiai pabodo siekti Sakuros dėmesio arba stengiasi sukelti jai pavydą. Kad ir kaip būtų – manęs tai neliečia.

Kai grįžome į Kakašio butą, valandą mirkau vonioje. Tada tiesiu taikymu griūvau į minkštutėlę lovą. Miegojau iki pietų ir būčiau prasivarčiusi lovoje likusią dienos dalį, bet mano skrandis ėmė reikalauti duoklės, o Kakašio namie nebuvo. Jis net patingėjo paruošti man padorius pusryčius. Turėjau pati pasišildyti atsibodusius ramen makaronus. Šaldytuve nieko daugiau neradau. Pavalgiusi pastebėjau ant šaldytuvo magnetuku prikabintą raštelį: „Íšėjau aplankyti tavo vaikino“, – skelbė jis. Paskutinis žodis buvo dvigubai didesnis už likusius ir dar paryškintas. Susiraukiau. Būčiau mielai kumštelėjusi Kakašiui į šonkaulius. Iš visos jėgos. Visai ne draugiškai.

     Susitvarkiau, kad atrodyčiau kiek įmanoma padoriau (t.y. ne ką tik išlipusi iš lovos) ir patraukiau į Konohos ligoninę. Žinoma, man rūpėjo, kaip laikosi Sasuke, bet ir tas raštelis graužė širdį. Vaikinas. Per stipriai pasakyta. Geriau beveik vaikinas. Arba beveik daugiau negu draugas.

     Ligoninėje nebuvo tiek daug žmonių, kiek tikėjausi, bet seselės zujo iš vieno koridoriaus galo į kitą. Žinoma, po Mirties miško ir atrankinių kovų jos turėjo žymiai daugiau darbo. Norėjau eiti prie registratūros ir pasiklausti, kur Uchiha Sasukės palata (nes mano atmintis be galo trumpa), kai prieš mane išniro geltona ševeliūra.

–         Er-nes-ta-chan!

–         Labas, – trumpai atsakiau.

–         Tu irgi atėjai pas Kakašį-sensei?

–         Ne... – kiek pasimečiau.

–         Matai, aš ketinu jo prašyti, kad mane treniruotų. Turiu sustiprėti, – plačiai šypsojosi ponaitis Uzumakis.

     Aš ketinau kokią savaitę pailsėti ir tik tada pradėti naują treniruočių ciklą, todėl Naruto entuziazmas mane nustebino.

     Netrukus pastebėjau prie mūsų artėjančią Kakašio fizionomiją. Jis stebėjosi mus matydamas.

–         Ei, ei, Kakaši-sensei! Noriu, kad mane treniruotum, – tuoj prie vyro prišoko Naruto.

–         Atleisk, Naruto, bet aš nesu tau tinkamas mokytojas, – atsakė. – Turėtum susirasti ką nors geresnį.

     Uzumakis tiriamai nužvelgė sensėjų ir padarė išvadą:

–         Ketini treniruoti Sasukę! – užkaukė ant visos ligoninės. – Visada tik Sasuke, Sasuke, Sasuke! Einam iš čia, Ernesta-chan, – Naruto suėmė mano ranką. – Susirasim geresnį mokytoją ir tapsim daug daug daug stipresni už tą bukagalvį!

–         Bet aš ne...

     Geltonplaukis išsitempė mane iš pastato, o aš nesugebėjau pasipriešinti. Kakašis tik linksmai man pamojo. Aš tikrai, būtinai nutrėkšiu jį nuo žemės paviršiaus!

     Naruto tempė mane už rankos kokį gerą galą gatvės, kol supykusi išsilaisvinau iš jo gniaužtų ir trinktelėjau vaikinui į nugarą. Jis nustebęs pasižiūrėjo į mane.

–         Už ką? – sukniaukė.

–         Kam mane ištempei iš ligoninės, idiote? – plūdausi. – Nepulk daryti savų išvadų!

–         Ėjai aplankyti Sasukės? – liūdnai ištarė.

     Ne visai.

–         Ėjau pas Kakašį ir pas Sasukę, – oi, negražu bandyti išsisukti, Resta-chan.

–         Ernesta-chan, tu tokia mergaitė! – nusijuokė.

–         Ką tai turėtų reikšti? – įtartinai pasižiūrėjau.

–         Įsimylėjai Sasukę kaip ir visos, – pasakė nusisukdamas ir susidėdamas rankas už galvos.

     Giliai atsidusau.

–         Einam. Suraskim tau mokytoją, – pastūmiau jį į priekį.

     Naruto nudžiugo. Man ši scena visai nepatiko. Susidaro įspūdis, jog Uzumakis pradeda mane įsimylėti. Nemanau, kad tai tikėtina, bet reikia apsidrausti.

–         Naruto, darau tai kaip tavo draugė, – ir šiek tiek iš gailesčio. – O ne dėl to, kad prikišai man Sasukę ar dar dėl kokių tavo įsivaizduojamų priežasčių.

     Aišku, geltonplaukis nelabai klausėsi, o jei ir klausėsi – nesuprato. Ir ko aš čia jaudinuosi? Naruto turi Sakurą.

     Dėl man nežinomos ir nesuvokiamos priežasties nusitrenkėme į kitą miestelio galą, prie karštųjų šaltinių.

–         Ką čia veiksime? – nerimavau.

–         Norėjau tau parodyti Konohos karštuosius šaltinius, – tauškėjo. – Einam.

     Mes vaikščiojome aplink tvora užtvertus karštus šaltinius, kur linksmai maudėsi vyrai ir moterys. Viso kurorto vidiniame kiemelyje buvo ir nenaudojamas baseinas su karštu vandeniu. Įmerkiau ranką ir nusideginau. Išties karšta.

–         Labai skauda? – tuoj prišoko mano geltonasis draugas.

     Papurčiau ranką. Žinoma, skaudėjo!

     Netyčia prie vienos iš tvorų pastebėjau vyrą. Iš pradžių pamaniau, jog tai numesti kailiniai, nes žili vyro plaukai driekėsi iki juosmens ir nesiskundė apimtimi.

–         Kas ten? – paklausiau Naruto.

     Vaikinas žvilgtelėjo ir ėmė šaukti:

–         Senas iškrypėlis!

     Krūptelėjau nuo tokių žodžių. Vyriškis išgirdo ponaitį Uzumakį ir metęs savo veiklą (kad ir ką jis darė prie tos tvoros) judėjo mūsų pusėn. Aš išsigandau ir bandžiau nutildyti savo draugelį bei ištempti jį iš čia.

–         Idiote! – sušuko vyras. – Ką tu vadini iškrypėliu? Aš esu didysis rupūžių išminčius Jiraiya!

–         Tu tik spoksojai į besimaudančias moteris! – savo varė Naruto.

–         Tyliau, – sušnypštė. – Aš renku medžiagą savo knygoms. Galbūt teko apie mane girdėti.

     Nebejaunai atrodantis vyriškis iš užanties išsitraukė knygelę.

–         A! – šūktelėjau iš nuostabos. Tą knygą visą laiką skaitinėjo Kakašis.

–         O, jaunoji panelė apie mane girdėjo! Malonu, malonu, – keistuolis sutelkė visą dėmesį į mane.

–         Aš neskaičiau tos knygos, – pasimetusi išlemenau.

–         Tiesa, vaikams jos neparduoda, – susimąstė.

     Viduje kilo noras ginčytis, jog aš ne vaikas, bet susilaikiau. Geriau kuo greičiau dingti toliau nuo keistuolio.

–         Ei, iškrypėli! – piktai riktelėjo Naruto.

–         Prasiplauk burną, mažvaiki! – supyko. – Aš esu super nindzė!

–         Ar labai stiprus? – susidomėjo Uzumakis.

–         Žinoma! – linktelėjo.

–         Tada būk mano mokytojas!

     Ar nuo proto nušokai?! Ką tik išvadinai jį iškrypėliu, o dabar prašaisi jo mokomas?!

–         Fui, neįdomu, – atkirto ir tada pažvelgė į mane. – Jaunoji panele, gal tau reikia mokytojo?

–         Ne! – pasibaisėjau.

–         Neklausyk, ką tauškia tas šmikis, – lengvabūdiškai kalbėjo. – Tiesiog man malonesnė moteriškos lyties asmenų draugija. Niekada nenuskriausčiau tokios mielos mergaitės. Juk tu dar vaikas.

–         Ei, išminčiau, mokyk mane! – neatstojo Naruto.

–         Mokysiu, jei ir panelė dalyvaus, – pareiškė.

     Naruto atsisuko į mane ir nulenkė galvą:

–         Prašau!

     Ar negali susirasti geresnio mokytojo? Kad ir ekstravagantiško kaip Maito Gai!

–         Juk neprivalėsiu visą laiką stebėti, kaip tu treniruojiesi, – kalbėjau. – Man pačiai reikia pasiruošti.

–         Galim treniruotis drauge!

–         Pagalvosiu, – teatsakiau.

–         Pirmyn treniruotis! – suriko.

–         Aš ateisiu vėliau, – nedrąsiai ištariau. – Turiu reikalų, – pridėjau.

     Man rodos, Naruto puikiausiai suvokė, kokie tie mano reikalai, bet nieko nebesakė. Jis su naujuoju sensėjumi išbildėjo treniruotis, o aš lėtai patraukiau atgal į ligoninę.

     Kakašį radau meiliai besišnekantį su viena sesele. Susiraukiau. Jam flirtuoti galima, o man ne.

–         Taip greitai grįžai? – stebėjosi.

–         Kaip Sasuke? – ignoravau jį.

–         Dar be sąmonės, – ponas Hatake nusprendė manęs nebeerzinti. – Jo organizmas išsekęs. Prireiks keleto dienų ar net daugiau.

     Atsirėmiau į registratūros stalelį. Nežinojau, ar nerimauti, ar ne.

–         Jis pasveiks, o štai Lee... – keistai nutilo.

–         Kas Lee?

–         Gyventi jis gyvens, bet nebegalės būti nindze, – ramiai pasakė.

     Aš neiškart suvokiau, ką tai reiškia. Nebegalės būti nindze? Na ir kas! Gyvenime yra milijonai pasirinkimo galimybių. Mano pasaulyje. Čia nindzių pasaulis. Visi pamišę dėl tų kovų. Ir nebegalėti eiti keliu, kuriuo ką tik žengei, yra nenusakomai skaudu.

–         Kodėl? – nesupratau.

–         Per kovą buvo pažeistas jo stuburas. Gydytojai negali nieko padaryti, kad jis vėl judėtų be priekaištų.

–         Turbūt juokauji, – nesąmoningai leptelėjau.

      Neteisinga! Aš žmogus, kuriam visiškai  nerūpi nindzės kelias, praeinu atranką be rimtesnių sužeidimų, o Lee... Lee...

–         Pralinksmėk, – patapšnojo man per petį. – Toks gyvenimas. Nuvesiu pas Sasukę.

     Sasukės palatoje buvo ramu. Pro pravirą langą pūtė vėjas ir judino neužtrauktas užuolaidas. Vaikinas gulėjo užsimerkęs. Nelabai nutuokiau ką daryti. Jis miegojo, manęs negirdėjo, tad ką man daryti?

–         Pirmą kartą lankai ligonį? – paklausė Kakašis.

–         Gulintį be sąmonės – taip, – atsakiau.

–         Parodžiau, kad jis gyvas, galim eiti.

     Priėjau prie ligonio lovos ir nubraukiau plaukus nuo Sasukės kaktos. Gal pamaniau, jog jis atsimerks, o gal tiesiog mane įtakojo filmai ir knygos apie meilę. Juk mes lyg ir draugaujam.

–         Nusisuk, – paliepiau vyresniajam broliui.

     Jis nenoriai atsuko veidą į duris.

     Aš pasilenkiau ir lūpomis paliečiau Uchiha vaikino kaktą. Ji buvo šilta. Mano veidas, žinoma, užsiplieskė, bet niekas to nematė.

–         Kodėl ne į lūpas? – mums einant ligoninės koridoriumi paklausė Kakašis. – Aš nežiūrėjau.

–         Liepiau nusisukti! – užsiplieskiau.

–         Aš ir nusisukau. Nežiūrėjau. Ir taip žinau, kad tau trūksta drąsos tokiems dalykams. Vis ramiau tavo broliukui, – šypsojosi.

     Kumštelėjau jam į šoną. Tada kai ką prisiminiau.

–         Gal tu pažįsti rupūžių išminčių? – po paraliais, pamiršau to senuko vardą.

–         Nepamenu, – atsakė ir įtariai į mane pasižiūrėjo.

–         Naruto rado mokytoją, – pasakiau, nes maniau, jog ponui Hatakei-sensei turėtų rūpėti jo komandos nario likimas.

–         Kaip supratai, aš ketinu užsiimti su Sasuke, kai jis pasveiks. O ką tu darysi?

     Kas man belieka? Jei tas išminčius pasiūlys ką nors įdomaus ir gero, mokysiuosi iš jo.

–         Sumąstysiu šį bei tą, – atsakiau ir įkvėpiau Konohos gatvių oro.

     Kvepėjo namais.