***
Rupūžių išminčius treniruotėms pasirinko keistą vietą. Ne treniruočių
lauką, o miško vietelę prie upelio. Na, ji nelabai kuo ir skyrėsi nuo
treniruočių lauko.
–
Vakar nepasirodei, – užsipuolė vyras.
–
Sakiau, kad turėjau reikalų, – susiraukiau.
–
Buvai pas Sasukę? – užklausė Naruto.
Jis buvo iki pusės
nusivilkęs ir ruošėsi lipti į upę.
–
Kas tas Sasuke? – susidomėjo Išminčius.
–
Draugas, – trumpai atsakiau.
Vyras išsišiepė.
–
Puiku, puiku! Natūralu, kad tokia miela mergaitė
nėra viena.
–
Tiesą sakant, Ernesta-chan įsimylėjusi mane! –
įsikišo Uzumakis.
–
Patylėk ir eik treniruotis! – įsakė. – Eikš,
sėskis, – atsisuko į mane. – Pakalbėsim apie tą Sasukę.
Atsisėdau prie žilojo vyro saugiu
atstumu. Naruto žengė ant upės. Jis bandė vaikščioti vandens paviršiumi, bet
jam nelabai sekėsi. Vaikinas sušlapo.
–
Ką jis daro? – susidomėjau.
–
Tai pratimas chakros valdymui gerinti, –
paaiškino. – Tinkamai išskiriant chakrą iš pėdų galima išsilaikyti ant vandens
paviršiaus. Panašiai kaip kopiant medžiu.
Kaip Kakašis mus mokė
Bangos šalyje.
–
Nori pabandyti?
–
Tai nėra taip lengva! – užprotestavo Naruto.
–
Pabandysiu, – nutariau.
Nusimoviau batus,
atsistojau ant upės kranto ir susikaupiau. Seniai dariau ką nors panašaus, bet
neturėčiau pasirodyti prasčiau už Naruto. Kai pamaniau, jog esu pasirengusi,
dėjau koją ant vandens. Paskui kitą. Vanduo siūbavo, bet mane išlaikė.
–
Bravo! – paplojo Išminčius.
Naruto tik prunkštelėjo ir
kibo į darbą. Kai vaikinas taip įsijautė, jog nebegalėjo mūsų girdėti,
Išminčius pradėjo klausinėti:
–
Tai kaip laikosi Kakašis?
–
Gerai, – leptelėjau, o paskui susigrizbau, iš
kur vyras apie jį žino.
–
Naruto papasakojo, – paaiškino. – Tik nepamenu,
kad senasis Kakašis būtų turėjęs sesutę.
Įtraukiau pečius ir su
baime pažvelgiau į žilaplaukį. Po kiek laiko jis nusijuokė.
–
Nejuokinga, – murmtelėjau.
–
Tikriausiai turi rimtą priežastį. Apsimesti kuo
nesi.
–
Ne jūsų reikalas, – panorau atsikirsti.
–
Ne mano, bet jei kada reiks pagalbos, kreipkis.
Mėgstu padėti žavioms panelėms.
–
Ei, iškrypėli išminčiau! Ką ten tauški?! –
nutraukė vyrą Naruto.
Geltonplaukis jau gan
tvirtai vaikščiojo vandeniu.
–
Gerai, – Išminčius atsistojo. – Pradėsime
kitokias treniruotes. Išmokysiu jus iškvietimo jutsu.
Naruto atsisėdo prie manęs
ir abu sutelkėme dėmesį į mokytoją. Jis staiga padėjo ranką ant žemės,
šūktelėjo Kuchiyose no jutsu[1],
pūkšt, baltų dūmų debesis ir toje vietoje, kur buvo ranka, atsirado didžiulė
varlė.
–
Iškvietimo jutsu leidžia iškviesti žmogų ar
gyvūną iš vienos vietos į kitą, – paaiškino.
–
Oho! – žavėjosi Naruto.
Mokytojas iš kažkur paėmė
didžiulį popieriaus ritinį ir dalį jo atvyniojo.
–
Visų pirma, turite krauju užrašyti savo vardą ir
padėti dešinės rankos pirštų antspaudus.
Naruto be problemų įsikando
į pirštą ir iš jo tekančia srovele iškeverzojo savo vardą. Po to ištepė krauju
pirštų pagalvėles ir įspaudė jų antspaudus ant popieriaus. Tada linktelėjo man.
Aš negalėjau pagalvoti apie
įsikandimą į pirštą. Tai neįmanoma. Žiauru. Išsitraukiau kunajų ir ilgai
dvejojusi perbrėžiau piršto pagalvėlę. Skaudėjo, bet sukandau dantis ir atlikau
procedūrą. Tikiuosi, daugiau neteks savęs žaloti.
–
O dabar, – Išminčius pradangino savo iškviestąją
varlę. – Pabandykite jūs.
–
Merginoms pirmenybė, – nusišypsojo Naruto. Gal
jis jautėsi įžeistas mano puikaus pirmo bandymo vaikščioti vandeniu.
Nesiginčijau, nes man
pačiai buvo įdomu. Žinoma, varlės ar rupūžės man nepatiko, bet toks jutsu
atrodė pravartus. Vėl pabandžiau susikaupti ir giliai įkvėpiau bei iškvėpiau.
–
Kuchiyose no jutsu!
Norėjau prasmegti skradžiai žemėn. Tikrai. Padėjau ranką ant
žemės, atrodo, dariau viską, kaip mokytojas rodė, bet varlės neiškviečiau.
Vietoj milžiniško padaro prie mano kojų vartėsi mažytis buožgalvis.
Naruto prapliupo juoktis.
Jis raitėsi iš juoko. Nebeišsilaikė ant kojų. Aš iškaitau ir nudelbiau akis
žemyn. Nesėkmė užklupo mane netikėtai. Turbūt buvau pradėjusi vaizduotis, kad
esu tobula super nindzė. Ką gi, Resta-chan, metas nusileisti ant žemės.
–
Žiūrėk, kaip reikia, – išdidžiai tarė
geltonplaukis. – Kuchiyose no jutsu.
Tik ponaičio Uzumakio
buožgalvis buvo dar mažesnis už maniškį.
–
Kvaily! – užriko Išminčius. – Kaip tu tai
pavadinsi?!
–
Ant Ernestos-chan tai nerėkei! – įsižeidė.
–
Bukaproti! Ji mergina. Aš nerėkiu ant merginų!
Jie pradėjo karščiuotis,
bet pastebėjo, jog aš susiruošiau eiti ir apsiramino.
–
Pasiduodi? – tarė Išminčius.
Kas čia per klausimas? Aš
net nieko nedariau, kad galėčiau pasiduoti, ar ne?
Vyras žiūrėjo į mane tokiu
viską išmanančiu žvilgsniu.
–
Man reikia pagalvoti, – kažką surezgiau ir
išėjau.
Tiesiu taikymu patraukiau į
ligoninę pasižiūrėti, kaip laikosi Sasuke. Buvo kvaila tikėtis, kad jis jausis
bent kiek geriau. Kakašio ten nebuvo, todėl nusprendžiau kurį laiką pasėdėti
Sasukės palatoje. Mąsčiau, kodėl po nesėkmės pasijutau taip baisiai. Juk dariau
tai pirmą kartą. Natūralu suklysti.
Pažvelgiau į Sasukę. Uchiha
berniukas ramiai miegojo. Norėjau ir aš būti tokia rami.
–
Greičiau sveik, – palinkėjau ir išėjau iš
palatos.
Koridoriuje sutikau Maito
Gai ir prisiminiau Lee. Vaikinuką, kuris nebegalės būti nindze. Rock Lee
atiduotų viską, kad galėtų treniruotis ir dalyvauti trečiame egzamine. O aš tik
švaistau savo šansą.
–
Laba diena, – pasisveikinau.
–
Sveika, sveika, – išspaudė šypseną vyras.
–
Kaip Lee? – paklausiau.
Maito Gai įdėmiai mane
nužvelgė. Tada uždėjo ranką man ant peties ir tarė:
–
Išgyvens. Juk nieko nebepakeisi. Be to, dar ne
viskas prarasta.
Kažin, ar jis pats tikėjo
bent žodeliu to, ką sakė.
Eidama iš ligoninės vos
neatsitrenkiau į Šikamaru. Kažkodėl nustebau jį pamačiusi.
–
Nesvajok eidama, moteriškos giminės monstre, –
pasveikino mane.
–
Ką čia veiki? – nuleidau negirdomis tą monstrą.
–
Atėjau aplankyti Čodžio. O tu pas Sasukę? –
šyptelėjo.
Mano skruostai užkaito. Šikamaru
visada prikišdavo Sasukę ir tai baisiausiai nervino.
–
Juk judu draugaujat, dėl to aš taip. Nepyk, –
vaikinas švelniai nusišypsojo.
–
Mes ne pora, – pabrėžiau. – Tik geri draugai.
Man pasirodė, kad Šikamaru
veidas kiek nušvito.
–
Tai ką, priešininke, iki kito karto, – vaikinas
ištiesė man ranką.
–
Iki, – paspaudžiau ją ir nusišypsojau.
Tolstant nuo ligoninės vis
dar jutau Šikamaru delno šilumą ir dėl to mano širdis džiaugsmingai daužėsi.
Net prisiminus, kad po mėnesio mudu kovosime vienas prieš kitą.
Grįžau prie upelio į Naruto
treniruočių vietą. Vaikinukas vis dar terliojosi su buožgalviais. Išminčiui
buvo visai neįdomu, kaip laikosi jo mokinys, ir tai dar labiau siutino
geltonplaukį.
–
Ei, Išminčiau! – pašaukiau.
Vyras pasuko į mane galvą.
–
Pamiršau, kuo tu vardu, – „pamiršau“ gal ir
nereikėjo sakyti.
–
Jiraiya, – atsakė su atodūsiu. – Bet kam tau?
–
Džiraja-sensei, išmokyk mane galingo jutsu, –
nulenkiau galvą.
Kaip ir tikėjausi, „sensei“
paglostė senuko širdį.
–
Taip iškart reikėjo sakyti, Ernesta-chan, –
pralinksmėjo Išminčius. – Bet pirma įrodyk, jog esi geresnė už jį, – linktelėjo
Uzumakio pusėn.
–
Aš nesu geresnė už Naruto ar ką kitą, tik
nenoriu būti prastesnė, – atsakiau.
Giliai giliai įkvėpiau bei
iškvėpiau ir kibau į darbą.
Vakaras atėjo nenusakomai
greitai. Jaučiausi išsekusi. Tas Kuchiyose no jutsu atiminėjo nemažai jėgų.
–
Kažkokia nesąmonė! – supykusi surikau ir
paskutinį kartą trenkiau delnu į žemę.
Mažytis pūkšt ir, mano
nuostabai, jokio buožgalvio. Į mane išpūstomis akimis žvelgė nedidelis
oranžinis varlius.
–
Jo! – pasisveikino.
–
Jo, – atsakiau.
Mano varlius buvo žymiai menkesnis
už sensėjaus, bet su keturiomis kojomis ir kalbėjo.
Kalbėjo?!!!
–
Aš Gamakichi, – prisistatė varlius.
–
Ernesta-chan, kaip tai padarei? – užsipuolė
Naruto.
–
Ir ką man su juo daryti? – bedžiau pirštu į Gamakičį
ir pasisukau į Džirąją.
–
Nekviesk manęs, jei esu nereikalingas! –
įsižeidė mažylis.
Pritūpiau ir gerai
įsižiūrėjau į padarėlį. Kaip glitėta, šlykšti, didoka varlė jis atrodė gan
mielas.
–
Atleisk, – nutaisiau atsiprašymo šypsenėlę.
Varlius pasikasė pakaušį
(turbūt susigėdęs) ir pradingo.
Išsitiesiau ir pasiražiau.
Ar minėjau, kad jaučiausi mirtinai nusivariusi nuo kojų?
–
Gerai, – Džiraja atsistojo ir priėjo prie manęs.
– Metas pereiti į kitą lygį.
–
Ei, o kaip aš? – kilstelėjo ranką Naruto.
–
Palauksi. Argi nežinojai, kad damoms pirmenybė?
– šyptelėjo mokytojas.
Žilaplaukis pasivedė mane
tolyn, kad Naruto mūsų nei girdėtų, nei matytų.
–
Žiūrėk, – paliepė.
Džiraja ištiesė ranką delnu
į viršų. Sutelkiau dėmesį į jo plaštaką, nors nenumaniau, ką turėčiau išvysti.
Jo delne sužibo kelios chakros srovelės. Jos ėmė suktis, suformavo rutulį ir
padidėjo. Vyras savo delne laikė kamuoliuko dydžio chakros rutulį.
–
Čia Rasengan[2],
– paaiškino. – Mokykis.
–
Ką? – nesupratau.
–
Patikrinsiu, ar iš tiesų esi nindzė genijus. Jei
pati perprasi, kaip veikia šis jutsu, tai įrodysi.
Kas čia per nesąmonės? Aš
nesu niekuo ypatinga. Esu blogesnė už pačią vidutiniškiausią nindzę. Genijai –
tai tokios nindzės kaip Sasuke ar tas Nedžis. Tikrai ne aš!
–
Sėkmės, – dar palinkėjo.
–
Senis! – surikau jam pavymui, bet vyriškis
nebeišgirdo (mano laimei).
Taip stengiausi ir še tau!
Mielasis sensėjus sumanė patikrinti mano genialumą.
Ištiesiau prieš save ranką
ir įsispoksojau į delną. Laukiau, bet niekas nevyko. Iš kur man žinoti nuo ko
pradėti? Net nemokėjau padaryti chakros matomos! O reikia dar priversti ją
suktis! Kažkokia nesąmonė. Net nežinau, ar verta mokytis to jutsu. Kaip jis ten?
Rasengan?
Spjoviau į viską ir
neatsisveikinusi patraukiau namo. Ėjau ištuštėjusiomis miesto gatvėmis. Dangus
buvo gan šviesus, matėsi mėnulis. Buvo priešpilnis arba delčia (nemokėjau
atskirti). Mėnulio šviesa krito ant vieno namo stogo. Pasekiau ją. Ji švelniai
gaubė raudonplaukio vaikino figūrą.
Gaara sėdėjo ant namo stogo
ir žvelgė į tolį. Blankioje mėnulio šviesoje jis atrodė neapsakomai gražus.
Mistiškas. Paslaptingas. Ir aš panirau į jį, kaip dažnai paskęsdavau Sasukės
akyse...
Vaikinas nuleido šviesių akių žvilgsnį iš
aukštybių į mane. Žiūrėjo išdidžiai, gal net su panieka. Susigėdau ir pabrukusi
uodegą nukiūtinau į Kakašio butą.
Visą savaitę tryniausi prie Naruto ir Išminčiaus-sensei, nes mano
vyresnysis brolis nesiteikė suteikti man garbės ir apdovanoti brangiu savo
dėmesiu. Uzumakis vis dar vargo su Kuchiyose no jutsu, o žilaplaukis slapčia
stebėjo netoli treniruočių vietos esančiame ežerėlyje besimaudančias merginas
(kad ir kaip pažvelgsi, tai nenormalu). Aš prasėdėdavau ant upelio kranto
mąstydama apie Rasengan. T.y. mąstydama apie viską, išskyrus naują jutsu. Jei užsibūdavau,
grįždama namo visada sutikdavau Gaarą. Jis mane palydėdavo akimis, bet nieko
nesakydavo. Galėjau pasirinkti kitą
kelią, tačiau (beveik) norėjau jį sutikti.
Vėl užsibuvau iki sutemų ir
kiūtinau namo pro tuščių namų eiles. Namai gal ir nebuvo tušti, tačiau
nepastebėjau degančių šviesų. Visi miegojo. Tamsūs debesys dengė jau pilną
mėnulį. Išlindusi iš už kampo vos neriktelėjau – prieš mane stovėjo Gaara.
Mano kūnu perbėgo šiurpas.
Vaikinas atrodė pavojingas. Pasimečiau ir tik spoksojau į tamsią jo figūrą.
Gaara žengė artyn. Aš dėjau
žingsnį atgal. Iš jo ąsočio ant nugaros pakilo smėlio gyvatės. Suakmenėjau.
Galva ištuštėjo.
Smėlis šovė į mane.
–
Gaara! – suklykiau.
Pačią paskutinę akimirką
smėlis sustojo. Parkritau ant užpakalio: kojos nebelaikė. Giliai kvėpavau ir
kiek įmanydama traukiausi atgal, kol mane sustabdė siena. Pakėliau pakraupusias
akis į vaikiną. Jis žiūrėjo į mane.
–
Kodėl? – išspaudžiau. – Kodėl nori mane
nužudyti?!
Raudonplaukis lėtai atsakė:
–
Kad pajusčiau, jog egzistuoju.
Mano smegenys nevirškino jo
žodžių, tik ieškojo išeities. Išeities kaip likti gyvai.
–
Nesuprantu, – papurčiau galvą.
–
Tik žudydamas pateisinu savo egzistavimą, –
eidamas artyn kalbėjo.
–
Nesąmonė! – riktelėjau.
Nejau Konohoje nėra nė
gyvos dvasios, kuri mane išgirstų?
Gaara ėjo artyn. Mano akys
pasruvo ašaromis. Už ką?... Juk nieko blogo jam nepadriau. Net jaučiau šiokią
tokią simpatiją...
–
Jaunuoli, – išgirdau. – Gąsdindamas merginą, jos
širdies nelaimėsi.
Išminčius! Gaarai už
nugaros stovėjo rupūžių Išminčius!
Raudonplaukis atsargiai
nužvelgė atsiradusią kliūtį. Tikriausiai nutarė, jog neverta rizikuoti, nes
sugrąžino smėlį į indą ant nugaros.
–
Ką tai turėtų reikšti? – paklausė jis senolio.
–
Ar tavęs niekas nemokė, kaip tinkamai rodyti
dėmesį? – Džiraja kalbėjo linksmai, draugiškai, tarsi prieš jį stovėtų Naruto,
o ne kraujo ištroškęs Gaara.
Vaikinas prisimerkė.
–
Vis tiek nesuprantu, – pasakė.
Tada pasižiūrėjo į mane
ilgesingu žvilgsniu ir nuėjo.
Žinau, kad Gaara nejuokavo
bandydamas mane nužudyti (ir būtų tai padaręs, jei ne Džiraja-sensei). Tačiau
jo paskutinis žvilgsis buvo kitoks. Kažko prašantis.
Išminčius padėjo man
atsistoti. Nupurtė dulkes nuo drabužių.
–
Neįsižeisk, bet tavo Sasuke pamišęs, – nusijuokė.
–
Čia ne Sasuke! – supykau.
Ir tada mano širdis
skaudžiai sutvinksėjo.
Nebuvau aplankyti Sasukės
visą savaitę. Neįsivaizduoju, kaip sugebėjau pamiršti. Gal jis jau seniai
nubudo ir maloniai leidžia laiką su Sakura ar ta Ino-kiaule, nes jo beveik-mergina
jį pamiršo! T.y. per anksti nustojo rūpintis.
Nustūmiau senolį į šalį,
murmtelėjau „ačiū“ ir nudūmiau į Konohos ligoninę. Įlėkiau pro duris su
trenksmu. Visi pacientai seniai miegojo, todėl gavau pylos nuo budinčios
seselės. Ji dar kažką sakė apie lankymo valandas, bet nesiklausiau.
Pristabdžiau tik prieš Sasukės palatą. Nesibeldusi įėjau.
Palatoje šviesa nedegė, bet
ir lovoje niekas negulėjo.
–
Sasuke! – pašaukiau.
Vaikinas stovėko prie lango
ir persivilkinėjo iš ligoninės rūbų į normalius. Buvau įsitikinusi, kad niekas
jo dar neišrašė.
–
Ką darai? – ėmiau bartis.
–
Atstok, – nustūmė mano ranką ir įlindo į savo
mėlynuosius marškinėlius.
Pyksta.
–
Kur eisi? Jei nepastebėjai, už lango naktis.
–
Kodėl tau staiga parūpo? – susiraukė.
–
Man nerūpi, – įsižeidžiau.
Sukausi eiti, tačiau durų
link judėjau lėtai.
–
Einu treniruotis, – atsakė. – Spėju, kad ir tu
neleidi laiko veltui.
–
Bet tu nepasveikai! – užginčijau.
–
Iš kur tu žinai, jei čia nesilankei?
Raustelėjau. Negalėjau
pasakyti, jog užmiršau jį sutikusi žilaplaukį senį nindzių mokytoją.
–
Atsiprašau, kad tavęs nelankiau, – sumurmėjau
pro sukąstus dantis.
Sasuke žengė link manęs ir
įbedė savo tamsias akis į manąsias. Tuoj pat jose paskendau.
–
Kakašis minėjo, jog turiu konkurentą. Nežinau,
ar verta juo tikėti.
Įsitempiau. Sasuke, atrodo,
laukė mano atsakymo.
–
Neturi, – galiausiai atsakiau.
Tikrai neįsimylėsiu
vaikino, kuris trokšta mane nužudyti.
–
Žiūrėk tu man. Aš labai pavydus, – išsišiepė.
Sasuke grįžo prie lango ir
jį atvėrė.
–
Nuo proto nušokai? – pasibaisėjau. – Juk yra
durys.
–
Ką manai, jei prieš trečiojo egzamino kovas
nueitume į pasimatymą? – visiškai mane ignoravo.
–
Na... – pasimečiau.
–
Likus savaitei iki egzamino lauksiu tavęs prie
akademijos.
Sasuke užlipo ant palangės
ir nušoko žemyn. Tiek aš jį ir temačiau.
Bus dar? ^.^
AtsakytiPanaikintiBus, tik negaliu pasakyti kada :)
Panaikinti