Naruto istorija (2/14)

***

Galbūt man nederėjo siekti nindzės titulo. Galbūt maniau, kad viskas tik žaidimas. Nes, na, čia animacinis pasaulis. Tačiau galbūt čia viskas tikra. Kur kas labiau, negu įsivaizdavau?...

     Po Hinatos ir Nedžio kovos įsivyravo nejauki atmosfera. Naruto buvo žiauriai įniršęs ir Sakura vos jį sulaikė, kai ponaitis Hyuuga grįžo prie savo komandos. Geltonplaukis būtų tik įsivėlęs, kur nereikia.

–         Tikiuosi, pamoką išmokai, – Nedžis-nii-sanas kreipėsi į mane.

–         Kad tu niekšas – jau žinojau, – iškošiau pro sukąstus dantis.

     Kodėl nebegaliu nulaikyti liežuvio už dantų?

–         Apsiramink, – Kakašis uždėjo savo ranką man ant peties.

–         Man taip viskas nusibodo! Juk čia ne karas, kad reiktų...

–         Gyvenimas ir yra karas, – nutraukė Nedžis. – Ko tikėjaisi, tapdama nindze? Kad būsi vaikų darželio auklėtoja? Tavo žiniai, nindzės yra karo ginklai. Pagaliau susitaikyk su realybe!

–         Tai ne mano realybė!

–         Ernesta-san, užteks, – paprašė Lee.

–         Dar liko dvi kovos ir viskas baigsis, – šnibždėjo Kakašis.

–         Taip, taip, – nusileidau. – Ką gi, dabar turbūt tavo eilė, Lee.

–         Ne! Tiek ilgai laukiau – noriu būti paskutinis!

     Nusijuokiau. Lee veido mina buvo tokia miela, kad mano pyktis išgaravo.

     Išgirdau Hayatės kosėjimą ir atsisukau į ekraną. Po kelių sekundžių ten įsižiebė du vardai.

–         Valio! Pagaliau mano eilė! – džiūgavo Lee.

     Sudrebėjau. Gaara jau laukė priešininko arenoje. Atrodė pasiryžęs žudyti.

–         Parodyk jam, Lee! – ragino mokinį Maito Gai.

–         Lee, – kreipiausi, tačiau vaikinas manęs negirdėjo. Per daug džiūgavo. – Rokai Lee!

–         Taip! – atsisuko į mane.

–         Gaara... – norėjau įspėti vaikiną.

–         Nesijaudink, – priešais mane išniro Maito Gai veidas. Žengtelėjau žingsnį atgal. – Mano berniukas susitvarkys! Pirmyn, Lee!

     Lee užšoko ant balkono turėklų ir nušoko žemyn priešais Gaarą.

–         Džiaugiuosi, jog galėsiu su tavimi susikauti taip anksti, – tarė.

     Ko čia džiaugtis? Vaikinai tikrai pamišę, jei svajoja kautis su kuo stipresniais priešininkais!

–         Sėkmės, Lee! – šūktelėjau.

     Lee taip nustebo, kad vos neparvirto. Atsisukęs į mane, linktelėjo galva.

     Lee ir Gaara – pirmieji mano pamatyti „Naruto“ veikėjai. Pajutau, jog galbūt... tik galbūt... artėja laikas, kai grįšiu namo. Galbūt grįšiu namo, kai Naruto pasaulio laiko tekmėje pasieksiu tuos įvykius, per kuriuos čia patekau. T.y. Lee ir Gaaros kovą su blogiečiu ne savo noru.

–         Pradėkit!

     Rock Lee įsibėgėjo ir puolė Gaarą. Kaip ir tikėjausi, smėlis iš Gaaros ąsočio ant nugaros blokavo žaliakostiumio smūgį. Lee pabandė dar kartą – nieko. Jis negalėjo net priartėti prie raudonplaukio, o ką kalbėti apie taiklų smūgį.

–         Kas per velniava, – sunerimo Maito Gai.

–         Aš norėjau įspėti Lee, jog Gaara valdo smėlį, – piktai pažvelgiau į mokytoją. Juk jis man sutrukdė.

     Gaarai net neteks pajudėti iš vietos ir jis laimės!

–         Blogai, – sugriežė dantimis vyresnysis žaliakostiumis. – Lee! – riktelėjo. – Nusiimk juos!

     Vaikinas iš pradžių kiek sutriko, tačiau ilgai nedvejojo. Atsiraitojo kelnes ir nusiėmė svarmenis nuo blauzdų.

–         Kas čia? – nustebau.

–         Taip treniruojasi tikri vyrai, – šyptelėjo Gai.

     Ar jis stengiasi parvilioti mane į savo pusę? Juk prieš egzaminą kažką minėjo apie konkurenciją su Kakašiu.

     Nusiėmęs papildomą svorį, Lee pašokinėjo vietoje. Atrodė pralinksmėjęs ir nusiteikęs dar geresnei kovai. Vėl puolė.

–         Koks greitis! – stebėjosi Sakura.

     Lee judėjo neapsakomai greitai, trigubai ar keturgubai greičiau negu anksčiau. Gaaros smėlis vos spėjo ginti šeimininką. Galiausiai Rokas sugebėjo spirti priešininkui į pilvą ir šis nučiuožė kelis metrus sienos link. Lee nesustojo ir pateikė dar porą spyrių. Gaara nebesigynė. Kai Rock Lee atsitraukė atsikvėpti, Smėlio kaimelio nindzė kraupiai šypsojosi.

     Nuo Gaaros veido ir rankų byrėjo smėlis. Ar tai reiškia, kad visas vaikino kūnas padengtas nematomu smėlio sluoksniu? Ir kad jo sužeisti praktiškai neįmanoma?

     Smėlio banga šovė iš Gaaros ąsočio ir nusitaikė į nespėjusį atgauti kvapo Lee. Šis nespėjo išsisukti, gavo smūgį į pilvą. Šiaip taip atsitraukė į šoną, bet galėjo tik bėgti nuo Gaaros smėlio.

     Viskas bus gerai, kol smėlis nesugaus Lee. Tik nepakliūk į smėlio kokoną ir viskas bus gerai!

–         Kodėl Lee neišbando ko nors kito? – mano dėmesį nuo kovos atitraukė Sakura. – Taijutsu neveikia, pats laikas išbandyti ninjutsu.

–         Nieko nebus, – atsakė Gai. – Lee negali naudotis ninjutsu. Viskas, ką jis sugeba, − taijutsu.

–         Tada jis pasmerktas, – nuleido galvą Haruno-san.

–         Nepasiduok, Lee! – šūktelėjau.

     Tu nindzė, sumušusi Septintosios komandos žvaigždę! Negali pralaimėti! Dėl to, kad esi kitoks nei visi! Privalai laimėti!

      Gaara pakėlė akis į mane. Tarsi kažko klausdamas ar nesuprasdamas.

–         Mokytojau! – pakėlė ranką Lee. – Prašau leidimo panaudoti tai!

     Ponas Maito Gai sudvejojo.

–         Pirmyn, Lee! – galiausiai davė leidimą.

–         Kas tas „tai“? – paklausiau.

–     Lee paprašė leidimo atverti aštuonerius vidinius vartus, – ramiai atsakė ekstravagantiškasis mokytojas.

–         Gai, tu...! – pasibaisėjo Kakašis.

–         Mažoji ledi, turbūt mąstai, kas tie aštuoneri vartai, – nekreipė dėmesio į mano vyrenįjį brolį. – Tai keirakukei tinklo mazgai. Jie riboja tam tikras žmogaus galimybes. Juos atvėrus galima tapti žymiai stipresniam.

–         Tačiau tai be galo rizikinga! – užprotestavo Kakašis. – Kiek vartų jis sugeba atverti?

–         Penkis, – nekantriai murmtelėjo, nes norėjo visą dėmesį sutelkti į savo mokinį.

     Aš taip pat susidomėjau tais vartais ir kaip atrodo jų atvėrimas.

     Lee atsistojo ir susikaupė. Pamažu apie jį ėmė kauptis kažkoks energijos laukas. Tiksliai nesupratau, kas vyksta, bet spėjau, jog Rock Lee atvėrinėjo tuos penkis vartus. Vaikino kūnas įsitempė, jis atrodė žymiai stipresnis ir pavojingesnis, oda paraudo, pasišiaušė plaukai.

     Lee kaip kulka šovė į priekį. Nespėjau sekti jo judesių. Atrodo, Gaara taip pat. Žaliakostiumis talžė priešininką lyg bokso kriaušę ar paprastą pliušinį žaislą. Sunku patikėti, kad kažkoks nematomas pokytis viduje gali taip pakeisti fizinius gebėjimus.

     Gaaros smėlis nebespėjo saugoti valdytojo. Arenos dangos gabalėliai lakstė į šalis, kai Konohos nindzė siautė po aikštelę. Ir Lee dar nesiruošė sustoti. Jis išmetė Gaarą į viršų, sugavo jį, kelis kartus apsuko ore ir triuškinančia jėga sviedė žemyn. Nuo smūgio sutrupėjo arenos grindys. Jo gabalėliai pasklido į šonus ir pripildė kovos lauką dulkių.

     Išsisklaidžius dulkėms ir pagerėjus matomumui, susiradau Lee. Jis išsekęs taip pat gulėjo ant grindų. Magiškasis vartų efektas dingo. Žvilgtelėjau į Gaarą. Nors ir nukentėjęs, jis turėjo daugiau jėgų už mūsų draugą. Raudonplaukis ištiesė dešiniąją ranką. Smėlis pasileido link Lee ir ėmė pančioti vaikiną. Rokas negalėjo pasipriešinti: nebeturėjo jėgų.

–         Sabaku kyu[1]!

–         Gaara, stok!

     Nepajutau, kaip peršokau balkono turėklus ir atsidūriau prie Smėlio vaikino. Suėmiau jo ištiestą ranką ir maldaujamai sušnibždėjau:

–         Prašau, liaukis. Tu laimėjai, todėl užteks.

     Gaara įdėmiai žiūrėjo į mane. Smėlis vis dar byrėjo nuo jo veido.

–         Kodėl? – vaikino ranka nervingai suspaudė mano dešinės riešą.

     Skaudėjo. Akimirką pamaniau, jog raudonplaukis mane nužudys. Jam tai vieni niekai. Tačiau prisiminiau, jog tai Gaara. Vaikinas, pagelbėjęs man per pirmąjį ir antrąjį egzaminus.

     Uždėjau kairiąją ranką ant virpančios jo rankos.

–         Nes nenoriu, kad jį nužudytum, – atsakiau. – Nenoriu, kad dar ką nors žudytum, Gaara.

     Po galais! Kas man užėjo?! Kas?! Kurių galų taip rūpinuosi tuoju Lee ar taip meiliai žvelgiu į šaltas Gaaros akis? A?! Juk tai visai nepanašu į mane.

     Iš pradžių Gaara varstė mane kiek sušvelnėjusiu žvilgsniu, bet staiga nukreipė akis už manęs. Atsisukau ir aiktelėjau. Lee atsistojo! Nors jo akys nerodė jokių gyvybės ženklų, vaikinas stovėjo pasirengęs kovoti.

     Maito Gai nusileido žemyn ir apkabino savo mokinį. Manau, vyras verkė. Iš pasididžiavimo.

     Medikai išnešė sužeistąjį Lee. Gaara atsisakė pagalbos ir grįžo prie savo brolio ir sesers.

–         Kas minutę daraisi vis labiau pakvaišusi, – mane pasitiko Kakašis.

–         Miške mačiau, kaip Gaara nužudė vieną nindzę, todėl pastebėjusi, jog jis bando atlikti tą patį jutsu, norėjau sustabdyti, – atsakiau į smalsius Naruto ir Sakuros žvilgsnius.

     Kakašis paslaptingai nusišypsojo.

–         Kas yra? – paklausiau. Man jo šypsnis visai nepatiko.

–         Man rodos, Sasuke įgijo konkurentą, – ponas Hatake nesulaikė patenkinto šypsnio.

     Nesupratau, ar jis kalbėjo apie Lee ar Gaarą. Bet tai buvo didžiausia nesąmonė, kokią jis galėjo sugalvoti. Juk ponaitis Uchiha jau užkariavo pusę mano širdies.

     Na, bet kita pusė dar liko.

---

[1] Smėlio karstas.