Naruto istorija (2/8)

***

 

Beveik neatsimenu. Nei kaip radome slėptuvę, nei kaip nugabenome ten Naruto su Sasuke, nei kaip bandėme gydyti jų žaizdas. Sėdėjau atsirėmusi į vėsaus medžio milžinišką šaknį. Sakura dėliojo kompresus vaikinams ant kaktų. Laikėsi geriau, negu tikėjausi. Geriau negu aš. Mes neverkėme. Ji neverkė, todėl negalėjau ir aš.

–         Aš įsitikinusi... – prabilo Sakura. – Kad viskas bus gerai.

–         Aha, – vangiai atsakiau.

     Žiūrėjau į Sasukės veidą. Nepanašu, kad viskas būtų gerai.

–         Jie apsaugojo mus, – tęsė. – Dabar mūsų pareiga saugoti juos.

–         Aha, – teištariau.

     Tikriausiai žlugdžiau Sakuros viltis. Bet man nerūpėjo. Dabar svarbiausia išlikti. Pamirškim bokštą, ritinius. Pamirškim egzaminą. Anksčiau ar vėliau sulauksim pagalbos. O iki tol reikia išgyventi.

–         Žinai, – kalbėjo Sakura. – Slapta tau pavydėjau. Maniau, kad esi stipri. Tačiau dabar taip neatrodo.

     Ar Panelė Rožiniais Plaukais man priekaištauja?

–         Aš niekada nebuvau stipri, – atsakiau.

–         Buvai stipresnė už mane.

–         Klausyk, visai netrokštu girdėti tavo nesąmonių! – pratrūkau. – Ir taip jaučiuosi šūdinai!

–         Tu patinki Sasukei-kun.

     Žioptelėjau. Sakura pasakė tai tyliai, bet labai aiškiai.

–         Todėl tau pavydžiu. Nesuprantu, kodėl jam patinki tu, o ne aš. O ne bet kas kitas!

–         Luktelėk, – sustabdžiau ją. – Nieko panašaus...

–         Tai akivaizdu. Tai kaip jis žiūri į tave... Tai kaip bendrauja su tavimi... Viskas...

–         Nieko tai... Net jei taip... – nutilau. – Koks skirtumas. Nemanau, kad tai, ką sakai, yra tiesa.

     Dabar mažų mažiausiai mums reikia susipykti. Ne vieta ir ne laikas tokiems dalykams.

     Tylėjome. Sakura klūpojo nugara į mane. Nė kartelio nepažvelgė man į akis. Tegul. Užsispyrusi ožka. Net nepasakojo, kas nutiko man nesant. T.y. kaip sumušė Sasukę su Naruto. Nelabai ir stengiausi išpešti. Bet vis tiek.

–         Nesuprantu, kodėl jis tau patinka, – prakalbau.

     Sakura atsisuko į mane plačiomis akimis.

–         Juk tu nieko apie jį nežinai.

–         Sasuke-kun kietas, gražus, stiprus, žavingas. Kaip jis gali nepatikti?

–         Arogantiškas, pasipūtęs, negerbiantis kitų, vienišas. Tokį jį matau aš.

–         Tai tau jis nepatinka? – mažytė vilties kibirkštėlė sužibo Sakuros veide.

–         Tikrai nenoriu jo įsimylėti, tačiau... Jei jis neatitols nuo manęs, visko gali būti, – pripažinkim, neverta neigti, jog mudu nepraleidžiame daug laiko kartu.

–         Aš galiu pasistengti, kad judu atitoltumėte.

     Kažkaip šis Sakuros pasiūlymas smigo man tiesiai į paširdžius. Kurių galų norėčiau atitolti nuo Uchiha berniuko? Nejau mano žodžiai nuskambėjo būtent taip? Aš tenorėjau pasakyti, kad nesiruošiu varžytis su Sakura dėl Sasukės meilės. Tegul ji būna rami!

–         Tu nenori, – ištarė. – Gan aiškiai matosi iš tavo veido.

–         Palik mane ramybėj, – mečiau ir nusisukau.

     Ir tai buvo viskas, ką kietoji aš galėjo atšauti Panelei Rožiniais Plaukais. Pamirškit. Būsiu su Sasuke, kada norėsiu, kiek norėsiu. Jei jis norės...

     Prisitraukiau kelius prie savęs ir juos apkabinau. Norėjau žliumbti visa gerkle. Nes, na... Net ir animé pasaulyje, kur viskas idealu, esu apgailėtina. Nekenčiu savęs...

–         Kur eini? – šūktelėjo Sakura, kai atsistojau.

     Neatsakiau. Negalėjau, nes mano veidu sruvo ašaros.

     Ėjau nosies tiesumu, spardydama visas po kojomis pasitaikiusias šakeles ir akmenukus. Nebežinojau ką daryti.

     Staiga pajutau spyrį į nugarą ir nuskriejau kelis metrus į priekį. Vėl kažkur trenkiausi ir šįkart neabejojau, jog kažką susilaužiau. Buvo sunku pajudėti. Galbūt man pažeidė kokius porą stuburo slankstelių ar ką. Vis dėlto apsiverčiau nuo nugaros ant pilvo ir pažvelgiau į užpuoliką.

     Užpuolikė kraupiai šypsojosi.

–         Būk gera mažylė ir atiduok savo ritinėlį, – saldžiai sučiulbėjo.

     Visų pirma, ritinio neturėjau. Antra, net neįsivaizdavau, kur randasi mūsiškis. Trečia, skausmas nugaroje mane žudė.

–         Nekalbėsi? – dirbtinai nustebo. – O gal taip stipriai trenkiau, jog nusikandai liežuvį?

     Sukandau dantis ir laukiau. Juk kas nors ateis manęs išgelbėti, tiesa? Juk kam nors nenusispjaut, ar aš gyva ar mirusi? Nors ir kaip apgailėtinai jaučiausi, negalėjau liautis. Žinojau, kad mane nužudys. Tik nežinojau, ar noriu mirti. Čia ir dabar.

     Iš pradžių pamaniau, kad iš baimės man mirga akyse, bet paskui suvokiau, jog mažyčiai taškeliai – smėlio dulkės. Ir jų vis daugėjo. Jos ėmė supti mano skriaudėją.

–         Kas per... – išsigando.

     Smėlio dulkelės susiliejo ir apsupo moterį. Ji net nespėjo susigaudyti, kaip buvo įsukta į smėlio kokoną. Aš tik aiktelėju. Ir ne dėl to, kad supratau, kas vyko, o dėl to, kad pamačiau Gaarą. Jis laikė ištiesęs ranką į savo auką.

    Užpuolikė dairėsi pamišusiomis akimis. Aš negalėjau nieko padaryti. Gal net nenorėjau.

    Gaara ramiai ištarė:

–         Sabaku soso[1], – ir sugniaužė kumštį.

     Smėlio kokonas susitraukė. Smėlis taip suspaudė aukos kūną, kad iš jo nieko neliko. Tik ištryško raudono kraujo srovelės ir aptaškė visą apylinkę.

     Gaara iš lėto patraukė prie manęs. Pašiurpau. Išsigandau. Nežinau! Juk gali būti, kad manęs laukia toks pat likimas. Gaara mane nužudys.

     Vaikinas sustojo priešais mane. Aš tik pakėliau akis į viršų. Nepanašu, kad iš jo būtų galima tikėtis gailestingumo.

      –         Ar tu bijai? – paklausė.

     Ir tada aš neišlaikiau. Atsisėdau ir žliumbdama pradėjau rėkti:

–         Ar bijau? Žinoma, bijau! Esu kraupiame miške, pilname nindzių, trokštančių mano mirties! Mano draugai guli atsijungę ir neaišku, ar išgyvens! Dar įstrigau su mergina, kurios negaliu pakęsti! Esu apgailėtina, mane ką tik vėl užpuolė ir likau gyva tik dėl to, jog stebuklingai čia pasirodei tu!

     Nusišluosčiau ašaras ir bandžiau nusiraminti. Gana šitų nesąmonių! Grąžinkit mane į mažiau pavojingą mano pasaulėlį!

     Nemanau, kad Gaara suprato bent vieną mano ištartą žodelį. Nes jis tik stovėjo ir spoksojo į mane kraupiomis akimis. Aš taip susigėdau, jog net mano veidas pražydo lyg rožė.

–         Ačiū, – susigrizbau padėkoti.

     Padėkojau jam, kad jis nužudė žmogų.

     Mane supykino.

–         Ar tau viskas gerai? – pasiteiravo be menkiausios susirūpinimo gaidelės balse.

     Tikriausiai mano veidas iš raudono žaibiškai perėjo į baltą. Aš tik linktelėjau ir pabandžiau stotis. Gaara ištiesė man savo ranką. Tą pačią, su kuria nužudė aną nindzę.

     Įsikibau į jį ir atsistojau. Nugarą skaudėjo, tačiau judėti galėjau. Tai gal man niekas nelūžo. Tikiuosi.

     Gaara kažkaip keistai žiūrėjo į mųdviejų susilietusius pirštus. Nusišypsojau. Lėtai paleidome vienas kitą.

–         Ačiū dar kartą, – kvailai nusijuokiau.

     O, žmogau. Nėra jokio reikalo nervintis. Net jeigu toks gražus vaikinas kaip Gaara žiūri taip į mane. Taip, net nežinau kaip.

–         Tu silpna, – tarė.

     Susiraukiau.

–         Ne visi gali būti tokie stiprūs kaip tu, – neslopinau balso. – Be to, jei tau nepatinku, niekas neverčia ilgiau čia likti.

–         Nepatinki?

–         Ir liaukis taip į mane žiūrėjęs! Jau tris kartus padėkojau, bet nesulaukiau jokio atsako. Paprastai žmonės atsako „Nėra už ką“!

     Apsisukau ir nuėjau. Supykau visai be reikalo, bet...

     Gaara be gailesčio nužudė priešininką. Kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo darėsi blogiau. Juk Justė sakė, kad Gaara gerietis! Mačiau, kaip jis kovojo su Lee prieš blogietį ne savo noru. Tai kodėl vos pagalvojus apie jį man darosi šiurpu? Jis sutraiškė žmogų lyg vabalą...

     Išgirdau kažkokį triukšmą. Pabuvojusi Mirties miške tapau labai jautri garsams. Triukšmas sklido iš vietos, kur buvo Septintosios komandos slėptuvė.

     Pasielgiau išties kvailai. Man tai įprasta, bet vis tiek. Patyriau tokių dalykų, kad būtų pats metas pasimokyti, ar ne, Resta-chan?

     Išlėkiau iš krūmų tiesiai į mūsų slėptuvę. Galbūt taip ruošiausi išgąsdinti užpuolikus ar ką, tačiau išsigandau pati.

     Jų buvo trys – du vyrai ir mergina. Nebuvau įsitikinusi, bet tikriausiai juos mačiau 301 kabinete. Sasuke su Naruto gulėjo kaip gulėję. Tik Sakura atrodė klaikiai. Užpuolikė moteris laikė ją už plaukų. Vienas iš vyrų atsisuko į mane (tas, kuris atrodė nenormaliausiai).

–         Dar vienas gelbėtojas, – paniekinamai tarė.

     Dar vienas? Ar be Sakuros nukentėjo dar kas nors? Greitai apsidairiau ir pamačiau ant žemės gulintį Lee. O siaube! Jie sumušė Roką Lee! Vaikinuką, lengvai patvarkiusį mūsų komandos žvaigždę!

–         Juokų darbas, – nusispjovė kitas. – Kin, tu susidorok su ana kvėša, o aš pasirūpinsiu šita.

     Šita negalėjo pajudėti. Šita nekentė savęs už bailumą ir kvailumą. Šita išsižiojo iš nuostabos, kai Sakura kunajumi perrėžė savo plaukus, kad ištrūktų iš priešininkės gniaužtų. Panelė Rožiniais Plaukais nusikirpo savo dailiuosius plaukus.

     Kažin, ar buvo svarbu, kas ką gelbės. Nenorėjau mirti ir nenorėjau, kad mano draugams nutiktų kas blogo. Kokie ten draugai. Arogantiškasis Uchiha, nenuilstantis Uzumakis ir geresnė už mane Haruno.

     Sakura smogė į pilvą merginai, o aš normalesniajam vaikinui. Jis tik vos susvyravo, čiupo mano ranką ir permetė mane per save. Atsitrenkiau į Panelę Trumpais Rožiniais Plaukais ir abi kritome ant žemės. Pajutau nemalonų kraujo skonį burnoje.

–         Stokis, – sušnibždėjau Sakurai.

–         Mes nelaimėsim, tik... – vos laikė ašaras.

     Man nusispjauti, kas laimės ir kas ne. Nebūsiu prastesnė už Sakurą!

     Atsistojau ir puoliau mane numetusį vaikiną. Jis grubiai nusikeikė ir ištiesė abi rankas į mane. Jo delnuose žiojėjo dvi skylės. Nežinojau, ką priešininkas ketina daryti, bet nutariau nesielgti vaikiškai. Prisiminiau Kakašio treniruotes, kovas Bangos šalyje. Metas išbristi iš naujokės lygio.

     Greitai dingau vaikinui iš akių ir atsidūriau jam už nugaros. Priešininkas to nesitikėjo, todėl akimirkai sutriko. Pasinaudojau tuo ir, užsimojusi kumščiu, rėžiau jį užpuolikui į veidą. Šis nuskriejo kelis metrus ir trenkėsi į medį. Nežinojau, kad turiu tiek jėgos. Kaip mažas vaikas nudžiugau mažyčiu pasiekimu ir tai buvo didžiausia mano klaida. Reikėjo pribaigti priešininką, kol jis buvo sutrikęs ir nustebęs.

–         Kalė, – atsistojęs išpyškino. – Nustebinai mane. Bet tavo sėkmės minutės išgaravo.

     Kažkodėl visai netroškau su juo ginčytis.

–         Ko po galais jums reikia?! – iš nevilties surikau.

     Juk pasirodžiau vėliau, taigi neįsivaizduoju, kodėl jie mus užpuolė.

     Vaikinukas bakstelėjo pirštu į mano petį. Kadangi esu kvaila, neiškart suvokiau, jog jis rodo į tai, kas man už nugaros. Atsisukau. Man už nugaros sužeisti gulėjo Naruto ir Sasuke. Išsigandau. Su Sasuke kažkas buvo negerai. Aplink jį tvyrojo violetinė čiakra.

–         Uchiha Sasuke, – ištarė.

     Turėjau susiprasti. Niekas nesidomi Narutu, ar juolabiau Sakura.

–         Ko jums iš jo? – ar tai iš vis panašu į klausimą? Gėda, gėda, Resta-chan.

–         Mes čia, kad jį pribaigtume, – išsišiepė ir vėl ištiesė rankas prieš mane. – Kin, Dosu, nesikiškite. Aš pats susitvarkysiu su šia menkysta.

–         Kaip nori, Zaku, – atsakė vaikinas, tvarsčiais apsirišęs galvą taip, kad matėsi tik viena akis (nenormalusis).

–         Mirk, – tarė užpuolikas, pavadintas Zaku.

     Iš tų skylių jo delnuose išsiveržė oro gūsiai. Kadangi (visi žino) esu kvaila, likau stovėti kaip stovėjusi ir sutikau ataką plikomis rankomis. Na, rankomis prisidengiau veidą, nes tas vėjo gūsis buvo stiprus. Pradėjau slysti atgal. Nejau ir vėl trenksiuosi į kokį medį? Mano nugara to neatlaikys!

     Pašokau aukštyn, kol ataka nepridarė didelės žalos. Ir taip man daug ką skaudėjo po įvykio su gyvate ir po įvykio, į kurį įsivėlė ir Gaara.

–         Neišdegs! – išgirdau prieš pajusdama smūgį į pilvą.

     Tėškiausi į žemę kaip didelis blynas. Prasikirtau kaktą ir kraujas tekėjo mano veidu. Lėtai pasikėliau ant rankų. Mano raumenys drebėjo. Nejau iš tiesų esu tokia silpna? Po šitiekos pastangų nepasiekiau geresnės nindzės lygio? Stenkis! Stenkis, Resta-chan! Visų pirma, dėl savęs. Po to dėl Sasukės. Dėl Naruto ir Sakuros. Dėl Kakašio, dėl Septintosios komandos. Dėl savo gyvybės!

     Zaku uždėjo savo purviną koją ant mano nugaros ir baltų marškinėlių. Visos mano pastangos atsistoti nuėjo perniek. Vėl išsitiesiau.

–         Kaip dabar? – trypdamas su koja man ant nugaros kalbėjo. – Patinka, ką? Mergyt!

–         Tiesiog labai, – išlemenau.

     Vaikinas susiraukė. Sugriebiau jo laisvąją koją ir trūktelėjau į save. Dičkis neišlaikė pusiausvyros ir parkrito.

–         O tau ar patinka?! – išrėkiau pykčio kupinu balsu.

     Man rodos, verkiau. Negalėjau pasakyti, nes mano veidu sruvo ir prakaitas, ir kraujas, ir gal ašaros. Kam patiktų būti maišomam su žemėmis? Ne man. Man nebe.

     Atsistojau ir pažvelgiau į Zaku tokiu niekinamu žvilgsniu. Šis atsistojo. Lėtai, tarsi tuo mėgautųsi. Staiga išsišiepė ir pasisuko į mane šonu. Nesupratau kodėl. Ištiesė rankas. Aiktelėjau iš siaubo.

       –         Pajudėk ir tavo draugužiai išlėks į orą, – nusijuokė.

     Nežinojau, ką jis gali iššauti iš tų skylių. Tačiau žinojau, kad Sasuke su Naruto smarkiai nukentėtų. Tiek to iš mano ryžto.

     Zaku iššovė vieną oro bangą į mane. Pakilau nuo žemės, bet kol nenusileidau, jis sugriebė ranka mano galvą ir įmūrijo mane į kietą purvą. Suklykiau.

     Vaikino ranka atsidūrė man ant veido.

–         O dabar ištaškykime šį gražų tavo veidelį.

      Aiktelėjau. Ar bent jau bandžiau. Akimis susiradau Sakurą. Ji klūpojo ten, kur paskutinį kartą ją mačiau. Pajudinau lūpas, bet neišleidau nė garselio. Padėk, meldžiau. Padėk. Ji tik užmerkė akis.

     Pajutau tokią stiprią čiakrą. Paprastai tokių dalykų nejusdavau. Nemokėjau. Bet ji buvo tokia... žiauri ir stipri. Net Zaku ranka prieš mano veidą ėmė virpėti.

–         Pasitrauk nuo jos, – paliepė man iki skausmo pažįstamas balsas.

     Sasuke! Apsidžiaugiau. Dievinau tą balsą! Taip labai!

–         Cha! Pasvajok! – net neketino trauktis Zaku.

     Klyktelėjau. Nuo smūgio žemė po manimi suskilo. Atsivėrė gili duobė. Gerai, kad manęs ten nebebuvo. Aš saugiai kūkčiojau Sasukės glėbyje. Tik manasis Sasuke buvo kažkoks kitoks. Ne, ne bailys iš anksčiau. Greičiau bebaimis. Bebaimis žudikas. Vaikino akys buvo virtusios šaringan akimis. Bet ne tai vertė bijoti. Sasukės veidas ir rankos buvo nusėtos keistomis juodomis dėmėmis.

     Sasuke pasodino mane netoli Sakuros.

–         Palauk čia, – sušnibždėjo man. – Tuoj viską baigsiu.

     Aš vis dar drebėjau ir jaučiausi taip, tarsi mano galva tuoj išlėks į skutelius. Todėl nieko nesakiau. Todėl nebandžiau jo sulaikyti.

–         Pagaliau atsikėlei, – išsišiepė Zaku.

–         Zaku, nereikia! – riktelėjo nenormalusis. – Jis kažkoks kitoks!

     Zaku lyg ir negirdėjo. Paleido savo oro gūsius į Sasukę. Sasuke buvo neapsakomai greitas. Staigiai atsidūrė už priešininko ir smogė jam į nugarą. Zaku suklupo. Sasuke (vis dar stovėdamas jam už nugaros) suėmė vaikino rankas.

–         Atrodo, kad labai jomis didžiuojiesi, – tarė.

–         Ne, liaukis. Nereikia! – maldavo Zaku.

     Tačiau Sasuke nesiklausė. Sulaužė priešininko rankas. Šis krito ant žemės be sąmonės.

–         Kitas.

     Susigūžiau nuo šalto tono Uchiha berniuko balse. Kas jam nutiko? Jis nebuvo TOKS žiaurus!

     Sasuke vienu smūgiu išjungė merginą ir artėjo prie Dosu. Tas persigandęs traukėsi atgal.

–         Sasuke-kun, liaukis! – suriko Sakura ir išbėgo jo link.

     Sakura apkabino Sasukę. Jis sustojo. Juodosios dėmės ėmė trauktis į juodą taškelį ant vaikino peties. Greitai nebeliko nė vienos, tik tas taškelis. Sasuke parkrito. Atrodė išsekęs.

     Dosu išsitraukė savo ritinėlį ir padėjo priešais mus.

–         Pralaimėjome, – kalbėjo. – Mums buvo įsakyta su tavimi susikauti, Sasuke. Leisk mums eiti ir pažadu, susikausime egzamine be jokių apgavysčių ir triukų.

     Vaikinukas susirinko savo draugus ir dingo. Bent jau paliko ritinėlį.

     Išgirdau šlamesį. Negi dar daugiau priešų? Tai buvo Nedžis-nii-sanas ir mergina (tikriausiai iš jo komandos). Įsitempiau. Prisiminiau, kad Mirties miške visi yra priešai. Ir tai, kad mes iš to paties kaimelio, negarantuoja, jog jie mūsų nepuls.

     Mergina nušoko prie Lee. Tiesa, juk jis gulėjo atsijungęs. Nors nežinau, nei kaip jis čia atsidūrė, nei kaip buvo sumuštas. Be to, turėjau didesnių rūpesčių: Nedžis pervėrė mane žudančiu žvilgsniu.

–         Ei, Lee, pabusk! – papurtė vaikiną mergina.

     Žaliakostiumis pamažu atsigavo. Kiek sutrikęs apsidairė.

–         Mes jau eisim, – tarė Nedžis, nors jo niekas net neklausė.

–         Dievaži, Lee, daugiau taip nepradink, – pasipiktino jo komandos draugė.

–         Atsiprašau, – nusilenkė, o paskui pasisuko į Sakurą. – Ar tau viskas gerai, Sakura-san?

–         Taip, – nusišypsojo. – Ačiū, Lee-sen, – Lee-san? Nuo kada? – Sasuke nugalėjo tuos niekšus.

–         Aišku, – nuliūdo. – Nekantrauju dar kartą su tavimi susikauti, Uchiha Sasuke.

     Nejau tų vaikinų galvose vien kovos? Bent jau Sasuke buvo per daug pavargęs, kad ką besakytų.

     Nedžis paniekinamai prunkštelėjo (žinau, jog tai buvo skirta man) ir visi trys patraukė savo keliais.

     Kol Sakura apžiūrėjo Sasukę, ar jis sveikas, užsiėmiau ne pačia maloniausia misija: pažadinau Naruto. Šis pabudo gan greitai. Tačiau iškart pasigailėjau tai padariusi.

–         A! – suriko. – O kur priešas?

      –         Apie kurį priešą kalbi? – suniurzgiau. Aš per šią ilgą, ilgą dieną sutikau net tris (mažiausiai).

–         Viskas baigėsi? – dairėsi Naruto.

–         Kol kas, – liūdnai šyptelėjau.

–         Ernesta-chan! – sušuko, nors buvo prie pat manęs. – Kas tavo veidui? Atrodai siaubingai!

–         Patylėk, – susiraukiau.

     Pirštais perbraukiau žaizdą kaktoje. Kraujas nebetekėjo, bet vis dar skaudėjo. Apčiupinėjau visą veidą. Tiesiog džiaugiausi, kad jis vis dar ten.

–         Sasuke-kun, neturėtum judėti! – išgirdau susirūpinusį Sakuros balsą.

     Sasuke atsistojo ir lėtai artėjo prie mūsų. Negalėjau pažvelgti jam į akis. Nežinau kodėl. Tiesiog... Jiedu su Sakura taip tiko vienas kitam. Jie abu tobuli. Aš tik maišau.

     Atsistojau, priėjau prie mūsų daiktų. Susiradau gertuves.

–         Ernesta-chan? – stebėjosi Naruto.

–         Mums juk reikia vandens ir maisto, – tikinau save. – Ilsėkitės, juk jūs sunkiai sužeisti.

     Gal ir persistengiau su paskutiniu sakiniu. Tačiau tikrai netroškau ilgiau likti su Sakura. Kuo greičiau dingsim iš šio miško − tuo geriau.

     Elgiausi kietai, bet kur rasti vandens nežinojau. Gaila, kad tai supratau tik atsiskyrusi nuo grupės ir palikusi visus sutrikusius.

     Kažkas trakštelėjo. Išsigandau ir į krūmus mečiau kunajų. Kažkas sucypė. Po to iš krūmų išlindo trys veikėjai. Tinginys, Blondinė ir Čodžis.

–         Mes nenorėjome išgąsdinti, – teisinosi Blondinė. Pala, koks jos vardas?

–         Ką čia veikiate? – paklausiau.

–         Slepiamės, – atsakė Čodžis.

     Už tai gavo niuksą į šoną iš savo komandos draugės.

–         Ar jūs čia slėpėtės visą laiką? – įtariai paklausiau. Gal jie ketino mus užpulti miegančius.

–         Tik kai prasidėjo kova su trimis Garso nindzėmis, – paaiškino Čodžis.

–         Nebūtina sakyti! – užriko blondinė.

–         Kas buvo tas, – suniurnėjo ponas Tingėti Galima.

     Akimirką susimąsčiau. Jei jie matė įvykį su užpuolikais, gal nepuls mūsų. Jau galėjo užpulti iškart po Dosu ir Nedžio išvykimo. Juk buvome mirtinai išsekę.

–         Šikamaru? – tariau. Geras, prisiminiau jo vardą.

–         Ko? – suniurzgė.

–         Gal žinai, kur rasti vandens?

     Kodėl paklausiau JO? Galėjau kreiptis į Čodžį. Bet, manau, jis nežinotų.

–         Ar tu kvaila? – užsivedė Ino-kiaulė (rodos, taip ją pavadino Panelė Trumpais Rožiniais Plaukais). – Klausti tokių dalykų priešininkų komandos! Kodėl turėtume padėti? Kuo mažiau varžovų išliks – tuo geriau!

–         Ten, – Šikamaru pirštu parodė į dešinę, – maždaug už pusės kilometro yra šaltinis.

–         Ačiū, – padėkojau ir nuskubėjau į tą pusę, kol ryžtas būti stipresnei neišgaravo.

     Kai grįžau į Septintosios komandos „slėptuvę“, tie trys dar nebuvo pasišalinę. Ino padėjo Sakurai susitvarkyti negražiai nurėžtus plaukus ir bumbėjo kažką apie „kaip drįsai apkabinti Sasukę-kun“. Vaikinai sėdėjo kas sau. Išdalinau vandenį ir atsisėdau šalia ponaičio Tingėti Galima. Ištiesiau jam gertuvę.

–         Ar neturėtum pati atsigaivinti? – tarė nė nepažvelgęs į mano pusę. – Kiek atsimenu, tave sutriuškino labiausiai.

     Stuktelėjau jam gertuvės šonu į galvą. Šikamaru sudejavo.

–         Moteriškos giminės monstras! – suniurzgė.

–         Bailys, – atkirtau. – Jei mane taip triuškino, galėjote išlįsti ir padėti.

–         Nesinori būti didvyriu, kai aplink voliojasi toks dičkis kaip Sasuke.

     Nutilau. Kodėl visi taip pastebi Sasukę? Na, jis šaunus, bet tai nereiškia, kad kiti prastesni.

–         Visi tik ir kalba apie Sasukę, – pasiskundžiau.

–         Tarsi tu ne, – prunkštelėjo. – Neabejoju, kad esi įsimylėjusi jį ligi ausų kaip ir kitos Konohos merginos.

     Trenkiau vaikinui į petį.

–         Ei! – pasipiktino.

–         Aš nesu jo į-si-my-lė-ju-si, – išskiemenavau.

–         Gali sakyti ką nori, bet visos merginos alpsta dėl tokių vaikinų kaip jis. Ne dėl tokių kaip mes.

–         Mes? Kaip tu ir Čodžis? – pasižiūrėjau į jį.

–         Ir Naruto, – pridūrė.

–         Na, man tu visai patinki, – nusišypsojau.

–         Kaip moteriškos giminės monstras tu man ir visai patinki, – šyptelėjo. – Aną kartą... kavinėje... šiek tiek nusikalbėjau su tuo tingėjimu. Turbūt mane pakerėjo tavo žavesys.

     Mano širdis suplakė smarkiau. Pasidarė kažkaip karšta. Niekas nėra man sakęs kažko panašaus. Ir dar tokiu paprastu, kasdieniu tonu. Dėl kurio tie žodžiai taip ir smigo man į širdį. Ir ilgai ten pasiliko. Tikiuosi, kad liks amžiams. Kaip ir šis šiltas jausmas.

---

[1] Smėlio krioklio laidotuvės.